Rasti savo abrikosą
Amžinai karštas žemės taškas, kuriame liejasi žmonių kraujas ir ašaros. Neramioji Viduržiemio jūros pakrantė, kiek dar reikalausi kraujo aukų? Čia vėl paskelbtos eilinės paliaubos, sakau, eilinės, nes kiek jų jau buvo skelbta.
Iš tikrųjų, jeigu jau Šventojoje žemėje tokie dalykai dedasi tūkstančius metų, tai kaip su mažiau šventa ar visai nešventa vieta? Daug klausimų iškyla galvojant apie Libaną ir Izraelį. Juk tai dvi šalys, kurios mūsų civilizacijai davė raštą ir Šventą Raštą, čia radosi pirmoji monoteistinė religija – judaizmas, čia turi savo pačias švenčiausias vietas krikščionys, islamo išpažinėjai, ir, aišku, žydai. Kažkada iš to Libano kedrų statę savo šventyklą, šiandien viską pamiršę šaudosi raketomis, svaidosi prakeiksmais, skelbia paliaubas.
Nuo biblinių laikų čia pynėsi didžiųjų ir mažųjų interesai – politiniai, prekybiniai, geopolitiniai ir dvasiniai. Islamui užėmus šias vietas po Vakarų Romos imperijos žlugimo ir jos rytinės sesės nusilpimo, sustiprėjusi Vakarų krikščioniškoji civilizacija pasišovė atsiimti Kristaus karstą. Prasidėjo kryžiaus karų epocha, kuri baigėsi, kaip išsireiškė vienas prancūzų istorikas Ž. La Gofas tuo, kad europiečiai sužinojo esant tokį vaisių kaip abrikosas. Tokie rezultatai visų karų.
Praėjusiame amžiuje žydai pakartojo savo biblinį sugrįžimą namo, vedami nebe Mozės, bet sionizmo, pergyvenę baisiausią istorijoje naikinimą – holokaustą, kaip sakom mes, arba Šoa, kaip sako žydai. Ir istorija pasikartojo kaip ir kažkada Sauliaus, Dovydo, ar Saliamono laikais. Vėl reikėjo įveikti kovoje visus kaimynus ir vėl statyti šventyklą – Izraelį, kuris gintų, tradicijos besilaikančius ir norinčius saugiai gyventi žydus. Vietiniai palestiniečiai, nesutikę dalyti teritoriją į dvi dalis, pasirinko tremtį ir konfrontaciją, teroro aktus. Nesiintegravimą į tų valstybių, į kurias buvo išvykta gyventi, visuomenes, o gyvenimą pabėgelių stovykloje. Tada tokių palestiniečių buvo milijomas, šiandien tokių yra beveik keturi milijonai.
Laikai keičiasi, reikia pradėti gyventi pagal tarptautinių susitarimų raidę, ir neteisus buvai, F. Fukujama, sakydamas, kad po SSRS žlugimo istorija baigėsi, teisesnis buvo S. Huntigtonas, prakalbęs apie civilizacinį karą tarp šiaurės ir pietų. Juk dabar čia, rytinėje Viduržiemio jūros pakrantėje, istorija yra rašoma tradiciškai, krauju ir ašarom, kaip visada. Čia net interesai yra kiti negu Irake ar ten, kur irgi kvepia nafta, čia kariaujama dėl TEISYBĖS, tik kiekviena pusė ją turi skirtingą.
Net jeigu ir paaiškėjo, kad šiandieninis konfliktas yra išprovokuotas JAV ir Izraelio slaptųjų tarnybų, reikalo esmės tai nekeičia, nes tai dvi skirtindas tiesas turinčių veikla. O jei ir teisybė, tai galime dar kartą teigti, kad mūsų epocha tikrai yra gilioje žanro krizėje, jeigu net spec. tarnybos naudoja savo veikloje senus savo metodus provokuoti. Juk taip darė visi stipresnieji prieš silpnuosius, nes lygiavertis varžovas yra puolamas be įspėjimo.
Žemės dalybos visada yra skausmingas ir sunkus darbas, o kai kalba eina apie Šventąją žemę, dalybos gali užtrukti labai ilgai, nes dalijasi skirtingos civilizacijos, o civilizaciniai procesai turi savybę judėti lėtai, kuri iš civilizacijų pirmesnė čia atras savo abrikosą, šiandien nežino niekas.