Per žiemą susitvarkęs dokumentus, ankstyvą pavasarį tuojau po Velykų, atvažiavo Benas į Meldainių vienkiemį jau kaip teisėtas to ūkio šeimininkas.
Iš tokio netikėto jo pasirodymo ir kaip išdidžiai jis pasisveikino, Liudvelė nujautė kažką negero ir kartas nuo karto nedrąsiai žvilgčiojo į jį, tačiau Benas su ja net nekalbėjo.
Atsisėdęs už stalo į tėvo vietą, pasiuntė Jonuką, kad pakviestų pusininką.
– Tuojau, pavalgys ir ateis, – pranešė grįžęs berniukas ir Benas įdėmiai pasižiūrėjo. Vaikinukas dailus, pagal amžių truputį per aukštas, bet neišstypęs, o gražiai nuaugęs, toks plačių pečių, tiesus. Vešli, tamsių plaukų čiupryna dar vaikiškai pakirpta su trumpais karčiukais ant kaktos, iš po kurių spoksojo į Beną smalsios, didelės akys. Noselė tiesi, trumpa, visai kaip Liudvelės ir Benas skersomis žvilgtelėjo į ją. „ Pablogusi, bet vis tiek graži, – taip jis įvertino moteriškę ir dar pagrasino mintyse, – bet nelaikysiu aš čia tavęs ilgai, negalvok“.
Liudvelė su Jonuku buvo ką tik po pusryčių ir dabar ji baigė mazgoti šaukštus. Viską sudėjo į vietą ir, nusišluosčiusi į rankšluostį rankas, atėjo prie stalo. Atsisėdusi ant kėdutės prieš Beną, laukė, ką jis pasakys, taip seniai nebuvęs.
– Tuoj ateis pusininkas, pasišnekėsim, – pasakė Benas ir pridūrė, – o tu man nė užkąst nepasiūlai. Tokį kelią važiavau, išalkau. Gal turi ko išsivirusi?
– Kaip ir visuomet. Turiu sriubos, mėsos... Ar tikrai valgysi? – pakilo Liudvelė.
– Geriau palauksiu pusininko. Pavalgysiu išvažiuodamas.
– Kam tau to pusininko? – sėsdama atgal, pasidomėjo Liudvelė.
– Ilga šneka. Niekur neišeik ir viską sužinosi.
– Ar ir man reikia žinoti, apie ką tu šnekėsiesi su pusininku? – stebėjosi Liudvelė, – iki šiol tik tavo tėtušis su juo šnekėdavosi, aš niekur nesikišau.
Buvo sekmadienis, ne darbo diena ir Liudvelė buvo truputį gražiau pasirėdžiusi: juodas sijonėlis, balta su juodu marga bliūzelė, juodo permatomo šilko skarytė ant šviesių gelsvų plaukų... Viskas jai nepaprastai tiko.
Benas iškart pastebėjo, kad ji gražiai atrodo, o dabar, stebėdamas ją iš arčiau, turėjo pripažinti, kokia vis tiktai ji tebėra graži ir patraukli. „ Kiek gi jai dabar galėtų būti metų? Pas mus atėjo devyniolikos, du metai iki mano kariuomenės, vaikui jau beveik šešiolika... Tai, kad viską sudėjus, nė keturiasdešimties neturi... Girdėjau sakant, kad moterims nuo keturiasdešimties, prasideda antra jaunystė. Žiūrint į Liudvelę, tai tikra tiesa, bet turbūt ne visom... Apie mano žmonelę to nepasakysi, – liūdnai pagalvojo Benas, – ji jaunesnė, bet nepridėsi prie Liudvelės. O kai ženijaus, atrodė visai šauni...“
Visi jo pamąstymai staiga nutrūko, kai duryse pasirodė pusininkas. Įėjęs žmogus visiems palinkėjo labos dienos, priėjęs prie stalo pasisveikino su Benu ir atsisėdo ant kėdutės, kurią jam užleido Liudvelė, o pati atsisėdo toliau nuo stalo prie lango.
– Jonukas sakė, kad tamsta mane kvietei, – vyriškis pradėjo kalbą, – kažin kam aš būsiu reikalingas?
– Pirmiausia tai norėčiau sužinot, ar ilgai dar pačiam priklauso dirbti šiame ūkyje? – tiesiai apie reikalą pradėjo Benas.
– Tai jau paskutinė vasara pagal sutartį. Dabar jau reikės tartis su šeimininke, ką darysim toliau, – atsakė pusininkas ir, trumpam grįžtelėjęs į Liudvelę, vėl atsisuko į Beną.
– O, tai visai gerai išeina, – patenkintas Benas, – nuo pavasario pats išeini, o aš ateinu... Kaip tik laiku, jokių nemalonumų...
– Kaip tai? – nustebo žmogus. Sukluso ir Liudvelė.
– Visai paprastai, – rimtu veidu ištarė Benas, – po tėvo mirties – aš vienintelis paveldėtojas ir to ūkio šeimininkas. Taip kad dabar jau tarsiesi su manim, ką toliau daryt.
– Negali būti. Juk tu jau atidalintas, – įsikišo Liudvelė.
– Tai kas? Aš vienintelis tėvo sūnus ir žemė ne kam kitam, o tik man priklauso. Pas mane visi dokumentai, viskas teisėta, notarijoje užtvirtinta pagal įstatymą, juodu ant balto užrašyta. Gali būti rami.
– Tai, tamsta, ilgiau nebe laikysi manęs? – ne juokais susirūpino žmogelis. – Mes taip gražiai sugyvenome, per tiek metų pripratome vieni prie kitų... Sakau, tarsimės su šeimininke ir gyvenam toliau. O kaip dabar bus?
– Maža bėda, tarsiesi su manimi. Aš pačiam kaip tik turiu gerą pasiūlymą, – nuramino pusininką Benas, – jeigu iš tikrųjų pavasarį baigiasi terminas, tai nuo šv. Jurgio galėtum ateiti pas mane. Man kaip tik reikia žmogaus. Nepaliksi gi uošvijos be gaspadoriaus?
– O kiek gi ten tos žemės? – susidomėjo žmogus, bijodamas, kad taip pakrypus reikalams, jis gali likti be vietos.
– Ten mažiau. Tik dvidešimt penki hektarai. Žemė gera, drenuota, vien lygumos... Tikrai neapsigausi ir jei nori, galime šiandien pat nuvažiuot pažiūrėt. Aš tuojau grįžtu.
– Kad šiandien jau vėlu, čia pat vakaras. Ką ten be pamatysi, – abejojo pusininkas, bet Benas jį ir vėl nuramino.
– Nuvažiuosim, pernakvosi. Rytoj per dieną visur apžiūrėsi, viską pamatysi ir galutinai susitarsim. O rytoj parvešiu. Žinoma, kad čia nebe šios dienos darbas.