Šešėliai sienom ramstosi iš lėto,
          Dangus sumišęs jau užmerkia dieną.
Žiū, moteris, prigludusi ant liepto,
          Vandenyje bučiuoja mėnesieną.

Tokia tyla, tokia rimtis ant kranto,
          Jos palaidi plaukai įvėlė vėsą,
Lelijos ant delnų sūpuojas, krenta,
          Tas jų kvapnumas naktyje neblėsta.

Drėgni drugeliai straksi pirštais, maudos,
          Kol posūkiuos šiltų delnų paklysta.
Ir vis meluoja, kad mylėt neskauda,
          Ir taip lig ryto, kol aušra pražysta.

O ši, per pusę bučinio nuraudus,
          Mėnulio išsūpuota, išdabinta,
Gražu žiūrėt, kaip dailiai jiedu glaustos, —
          Iš miego bunda paukščiai. Švinta!