Kyla vėjas. Debesų jo papurtytos duknos
Lietumi iki žemės horizonte prayra.
Pienės pūkas įstrigęs voratinkly supas
Ir spėlioja, kur kristi — ant molio ar žvyro?

Norai, aistros, fantazijos, viltys
Kiekvienoj gyvasty nepaliaujamai kirba.
Kliūtys klausia, ar liko jėgų keltis, kilti?
Ar tu perplauksi jūrą, įsitvėręs už virbo?

Nebandyk pasiduot, nemanyk pasiguosti —
Kiaurą antklodę traukia visi savo pusėn.
Vyksta amžinas karas dėl skeptro, dėl sosto,
Žemės gabalo, aukso, kolei aptupia musės,

Kol nupurtęs nuo griaučių pavidalą godų,
Leisi sielai it pūkui voratinkly suptis,
Išmintingai likimo jėgoms pasiduodantis,
Kad po skrydžio nedingtum — atgimtum vėl būti.

Kam užgriozdint šlamštu savo tarpinę stotį,
Kam ardytis dėl to, ko neimsi į karstą?
Gal vertėtų dažniau galimybes sijoti
Ir su pienės pūku pasisupti nors kartą?