Tai kas gi tu esi, Tėvyne,
Ar priesakai mūs protėvių žilų,
Ar pelenas piliakalnių lobynų,
Ar ašara — lašelis Dievo ant akių?

Kai aš prie tavo slenksčio klūpau,
Ar tu tada esi tremtis ir kryžiai bei kapai,
Ar duonos skonis amžinas ant lūpų,
Ar tu man pasakas neįtikėtinas sakai?

Ar tu mane į krislą gintaro paversi,
Kad eičiau per pasaulį neramus,
Ar tavo — aš, tu mano syvus gersi,
Kad tik ištarčiau tau, Tėvyne, aš — žmogus?

Dangus tavasis mano kryžkeles žegnoja,
Dievai tavieji laimina visus,
Ir man, Tėvyne, tavo ištarmė dižioji
Ant Viešpats lūpų tegu tavo kraujas bus.