Kai būna tamsu, juk turi dar lašelį vilties,
Kad štai po juodžiausios tamsos tau nušvis vėl diena.
Ir net nesvarbu, kas tą ranką pagalbos išties,
Svarbiausia, kad šiam kelyje tu esi ne viena.

Pakyla aušra, pagimdyta tamsos glėbyje,
Tylos sodruma  išryškėja rytinėj giesmėj
Ir visa, ko šitaip ilgėjais, randi savyje,
Tavoji širdis tyliai stebisi: „Štai, kur esmė!”

Klejojai, ieškojai ir šitaip ilgai kankinais,
Galvojai pasaulis ne toks, neteisus, per žiaurus.
Dabar — kai širdis tampa tavo tikraisias namais,
Nustebus džiugiai tyrinėji pasaulio kerus.

Ir pliūpteli ašarom tikroji širdies padėka
Visiems, prisilietusiems tavo gyvenimo tako.
Ir tiems, kas dar Žemėj yra, ir tiems, kurių jau nėra —
Visiems dar kartelį širdis tyliai AČIŪ pasako.