Ant ledinio stiklo praeitis alsuoja,
Blausios nemigos akys žvelgia aklai.
Akimirkos pyktyje laikas rytą keiksnoja,
Nebylių kalba prabyla dienos ženklai.

Nekyla lėktuvai, Žemėj mainosi poliai,
Išsilydo šviesoj jonizuoto laiko tėkmė.  
Po žvaigždėm rašo knygą baltieji broliai.
Radau: žmogaus genome gyvena kaltė.

Atmintin įšalusios trupa nerimo snaigės,
Į gyvenimo upę subyra sekundžių lašai.
Pamiršta miršta Saulė – jos budėjimas baigės.
Už kaltus be kaltės prakalbės pranašai.