Kiekvienas rytas turi Dantės girią, ir gali matyti kiekvienas,
kad nėra jokios magijos, kuomet dvasios Čiurlionio ten slampinėja.
Nėra nė teisybės. Gal todėl mūs tėvai lyg išprotėję indėnai
mėgina lietų prišaukt, meilę ir orchidėjas. Tik kad be Dievo.
Viskas be jo, net jis pats be savęs šią nevykusią žiemą
nuvylė dar vieną studentą, išrankų, bet nemokantį rinktis.
Pokalbis šiandien ir vėl pavojingai įlinkęs,
nes turguj ties rankom, kraunančiom slyvas, pametėm mintį.

Iš tiesų nenorėjau kalbėt apie tai ir primint kasdienybę.
Bet daugiau nėra ką sakyti, vargu ar sudomintų,
kad tik kartais pabėgam iš geto lig kraujo nutrynę
ir juokiamės, kai suvokiam. Tai tik mėnesienoj jazminai.