.            Besiaiškinant tarmiškai rašančių pažiūras į tarmišką rašybą (su turinčiais tokias pažiūras), ilgiau teko sustoti prie „Samogitios“ propaguojamos žemaitiškos rašybos, – šiuo metu ta rašyba daug stipriau organizuota ir sisteminta , negu kitų tarmių.  „Samogitios“ rašybos (toliau trumpinsiu: S.r.) besilaikančių ir ją propaguojančių požiūrį į tarmišką rašybą, taip pat apie S.r. istoriją, plačiau paaiškino Regionų kultūrinių iniciatyvų centro pirmininkė, svetainės „Žemaitija“ projekto vadovė Danutė Mukienė. Cituoju būtent požiūrį nusakančias eilutes (paryškinimai ir klaustukas rodo labiausiai svarstytinus klausimus):
            „Žemaičių tekstai užrašomi fonetiniu principu (rašoma taip, kaip girdima) (?), todėl nėra poreikio kiekvienai potarmei kitas rašybos taisykles nustatyti. Norint teisingai užrašyti, reikia gerai mokėti tą potarmę, kuria rašai, girdėti tą kalbą. Aš esu \"dounininkė\". Kitas žemaitis - \"donininkas\"  ar \"dūnininkas\". Mano darbo keliolikos metų praktika rodo, kad žemaičiui, jei jis tikrai nori rašyti tekstus žemaičių tarme (jos potarmėmis), vadovaujantis J. Pabrėžos ir A. Girdenio žemaičių rašybos pagrindais, nėra jokios problemos tai daryti. Skaityti tokius tekstus, jei moki žemaičių tarmę, jei esi išmokęs skaityti, taip pat nesunku.
Visai kas kita jei nesi žemaitis, nežinai žemaičių kalbos. Realybė tokia, kad kiekvienos kalbos reikia mokytis, rašyti ta kalba - taip pat. Jei Jūs nemokate tos kalbos ir jos nesimokote, akivaizdu, kad Jums viskas gali atrodyti negerai: ir perskaityti negalite, ir parašyti.
Yra nemažai ir žemaičių, kurie įsivaizduoja, kad nesimokę gali skaityti ir rašyti. Taip nebūna.
Tam ir parengti \"Žemaičių rašybos pagrindai\", kad žmonėms būtų galimybė mokytis ir išmokti, o jau tada tinkamai rašyti.“

            Matome, kad visiškai skiriasi Algmar ir „Samogitios“ požiūriai į tarmių rašybos tikslus. Algmar siūlo priartinti visas lietuvių tarmes visiems lietuviškai mokantiems, – kad visi galėtų pasidžiaugti tarmės grožio niuansais, dažnai neišverčiamais į bendrinę kalbą.  Todėl rašyba  turi ir gali atrodyti sava, įprasta.  Vartojant kuo mažiau retų diakritinių ženklų, reikia stengtis kaip galima geriau perteikti tarmės ypatybes.
           „Samogitai“   žiūri į žemaičių tarmę, kaip į ne žemaičiams svetimą kalbą, – lyg tai būtų lietuviams tas pats, kaip prancūzų, japonų... – Realybė tokia, kad kiekvienos kalbos reikia mokytis, – samogitininkai sako.  O išties realybė tokia, kad lietuviškai mokantys žemaitiškai supranta. Užtektų vieną kitą žodį paaiškinti, kirčius pažymėti, likti arčiau įprasto grafinio  teksto vaizdo (o tai visai lengva) – ir jau galėtų aukštaitis pajusti kitos tarmės spalvą, nors tos kitos gerai neišstudijavęs. Jei dar naudotume kelis fonetiką rodančius ženklus, tai ir garsiai paskaitytų tas aukštaitis, kad ir su akcentu. Juk džiaugiamės, kai japonai pradeda po truputį lietuviškai kalbėti.
             Samogitai neskiria varpo nuo varpinės. Visų čia rašiniuose parodytų galimybių savo tarmę propaguoti samogitai sąmoningai atsisako. Vardan ko? Vardan niekam netinkančios, niekam nepadedančios nenaudingos rašybos – atgraso jie kitatarmius nuo žemaitiškų tekstų. Na, gal turi kokių nors sumetimų, bet nepasako, ką turi.
                                                                                 B. d.