Kažkas pasakė: — Myliu!
Suspurdo man širdis.
Kodėl aš vis dar tyliu?
Nežino net naktis.

Toks stebuklingas žodis!
Jo ištart aš negaliu.
Slysta iš po kojų man pasaulis,
O kodėl — nesuprantu.

Juk taip džiugu man viduje!
Ir tu tyli ir lauki...
Abgaubusi baimė vėl mane,
Kad vėl sugrius svajonė.