Nieko negalvoju, nieko nematau
Basomis po žolę vakarais braidau...
Ieškome reikšmės žodžiuose tuščiuos.

Duodame vilties, kad skambės geriau.
Neskamba ir viskas galvoje mintis,
Dūžta stiklo šukėm sukurta viltis.

Gęsta žvakė kambario kampe,
Internetas lūžęs guli dėžėje.
Žodžiai pasipylė tuštumoj erdvės
Ir prasmės netekę sieloje dūlės.

Nieko negalvoju, nieko nematau,
Liūdesį ant lapo ašarom tapau.
Vėl bandau suteikti žodžiams išminties,
Bet lyg dalgis gula šieno pradalgėj.

Numesta į šoną plyšusi knyga,
Komentarų guotas – galvoje tyla...
Mokom, mokom, rašom,
Nieko jau nebus...

Nieko negalvoju, nieko nematau,
Ilgesį saulėtą mintimis paišau.
Kūrinys be kojų – galvos be minties,
Paskutinis kirtis žodyje gulės...