Stiprios bangos plakėsi į krantą
Ir maišė dangų su žeme.
Krante uolos, pastatytos gigantų,
Jų papėdėj — mergina.

Ją čia paliko pabaisai jūrų,
Kuri žudo laivus ir žvejus.
Iš akių gailios ašaros sruvo —
Ji suprato, kad tuoj žus.

Iš debesų šaltas lietus krenta,
Į tolumą driekiasi šlapi basliai.
Tuščia nesvetingoj pakrantėj.
Baigta. Žiojėja pabaisos nasrai.