Mes –
Žvaigždėti dausų pranašai:
Virpesiais sklinda meilė ir gėris.
Tu eiles širdimi užrašai
Ir jautiesi Parnasą pravėręs...

Patikėk,
Kad ne vienas esi –
Daug atrasi sau talento brolių.
Ateitis – ne šlovės spindesy,
O vibruojantys kosmoso toliai

Tau
Lauktosios palaimos neteiks,
Nes ramybė – tikėk! – tik sapnuosis.
Dekit, mūsų širdžių spinduliai,
Švyturiais pasiklydusių uostuos...

Jūs,
Poetai, žemiečių kalba, –
Lyg ateiviai iš kito pasaulio,
Kur pavirsta žmonių planeta
Širdimi ant įkaitusios saujos.

Mes
Sugrįžtame Žemėn dažnai
(Mūsų šaukias nelaimėlių dvasios!),
Bet saulėtam birželio danguj
Mūs gimtųjų planetų nerasit...

Štai ir viskas.
Jūs žinote – mes
Šioj Visatoje esam iš tikro.
O dabar jums patiems apsispręst –
Ar liepsnom, ar šešėliais išlikti?