Pavasaris įpylė vyno –
Įdubo grindys, dingo aukštis,
Į langą beldžia raibas paukštis,
Paliejęs sklidiną grafiną.

Tenai žemai išbėręs saują –
Į delną krištolo šaltinio –
Žėruojančių dangaus žarijų,
Mėnuo nusiprausia iš naujo.

Naktinė paukštė tyliai nardo
Ir ant viršūnės suka gūžtą,
Kai nuo žiedų net šakos lūžta –
Ji šlovina gegužės vardą.