Vos tik išaušus rytui, tolyn per dieną bėga
Taku, seniai pramintu, į vakarą — pelėdą.
Ir vėl nutūpęs uosy, ieškodamas pagalvės,
Ugnim prie žaizdro glosto tarytum senas kalvis.

Nors suartais arimais rugiai seniai išplaukę,
Pareina vis nerimęs, pridengęs veidą kauke,
Į sodą, kur tik obuoliu nusirista per žolę...
O atminties tapytojas — vis pėdomis per molį...