Apie piktas vienuoles ir pasileidusius kunigus
Kodėl man nesinori užeit į bažnyčią?
Naktį nuo nemigos užtinusiomis akimis, bet visiškai blaivia galva uždaviau sau štai tokį klausimą. Atrodo visada buvau nuomonės „Ten su Dievu, dar visko gali būti, bet nuo bažnyčių ir visų šventakuprių reikia laikytis atokiau“ Kodėl man susidarė tokia radikali nuomonė? Pasiknisęs atminties archyvuose, prisiminiau savo pirmą tikybos mokytoją- senmergę, kuri pakeitė tarybinių lankstinukų skaitymą apie šviesią tarybinę ateitį- knygutėm apie tikybą. Aš visiškai rimtai- visi mokytojai, tik galvas purtė ir stebėjosi tokia įvykių tėkme. Matyt jeigu būtų grįžusi pagonybė, būtų įsidarbinusi vaidilute. Va yra tokia žmonių grupė, kurie sugeba prisitrinti į bet kokį darbą be jokios kvalifikacijos.
Antras Dievo „tarnas“, kuris mane pastūmėjo, net nežiūrėti į bažnyčios pusę buvo jaunas kunigas, kuris nenešiojo sutanos, bet mėgo šortus ir sandalus. Matai su tokia apranga lengva pabėgti, o kai turi tiek romanų su vedusiomis moterimis- bėgti būtinybė. Kam jam išvis tie drabužiai bebuvo reikalingi.... Taip ir įsiminė visas miestelis tą kunigėlį- visada bėgantį ar tai susilenkusi po langais tai lengvai risnojantį ar skuodžiantį lyg šventą zuikį. Visada kažkur tarp Bažnyčios ir kaimynės K.(pavardės neskelbsim) kiemo. Zuikelis vieną dieną paspruko į Ameriką su visais vietinių davatkų pinigais. Na, gal ne visais iš aukojimo dėžutės ir dar keliais gabalais neaišku kam suaukotais. Gerieji miestelio žmonės pasišnekėjo, nusijuokė ir pamiršo. Geri žmonės gyvena mažuose miesteliuose...
Aišku atvyko naujas kunigas. Vyras buvo rimtas paskui visokias mergas nebėgiojo. Jis ir jo gyvenimo partneris įsikraustė į kunigams skirtą namuką ir šeimyniškai gyveno. Kunigas žmogus atviras- pasakė jo seksualinė orientacija antrinė. Na jeigu laikysim hetero pirmine, o homeksualia antrine. biseksualinis variantas dvi-laidinis, čia nuo lygintuvo bipoliarinio kilo mintis tokia.Čia aišku įmanomi kitokie numeravimai. Gaila, kad žmonės streikavo, į bažnyčią nebe-užeidavo. Net bažnytinis choras išsiskirstė, gal dėl kūrybinių nesutarimų. Kas ten dabar pasakys. Kvaili žmonės miestelio- zuikis veidmainis jiems tiko- gėjus jau nebe. Nedrįstu teisti, kuris iš buvo prastesnis kunigas, bet ,kad abu jokiam aukštesniam tikslui netarnavo aišku kaip dieną.
Bet čia dar smagios realijos... Teko ir liūdnesnių girdėti: Šimtametė senutė(vokietė) pasakojo, kaip po karo amerikiečiai atnešė jai ir kitiems našlaičiams žaislų. Na argi ne šunsnukiai ir materialistai tie amerikiečiai? Mažus vaikus vesti link materializmo, vartotojiškumo ir dvasinio maro. Gerai, kad atėjo vienuolės ir tuo žaislus atėmė. Vaikai tų žaislų daugiau nematė. Vienuolės matyt žaislus iškeitė į biblijas. Bet greičiau į cigaretes, nervai, net Kristaus nuotaikų ne geležiniai, kai visokie amerikonai vaikus žaislais žlugdo.
Žinot, kodėl šis ne trupučio nejuokingas? Nes čia surašyta gryniausia tiesa. Visi šie dalykai tikrai įvyko. Čia tikras mažo miestelio gyvenimas ir pokario Vokietijos realijos. Religija žlugo, ne todėl, kad Dievas mirė. Ne pasaulis pilnas šventakuprių ir tokių bestijų Kristaus nuotakų.
Aš žmogus ne karingas, be jei amžinuosiuose lavos ežeruose sutiksiu tas vienuoles, suplėšysiu silpnom grafomano rankom į skutėlius.
Bet TAS TOKIOMS abituotoms Lachūdroms per gerai.