Atėjau per toli ir nesiruošiu grįžti. Jaudulys vėsiais lašais nusagsto įkaitusią nugarą.
Skirtis be grimasų. Lyg tylios žuvys. Prasilenkti šonais. Sidabro žvynų prisilietimais palydėti praeitį, ten, kur jai ir vieta. O vėliau... Vėliau, kai jau pakankamai vienas nuo kito nutolę... tada jau galima sūriomis ašaromis nuodyti gėlą upės vandenį.
Niekas nekels akių į medumi nulietą dangų ir neklaus, ar debesys labiau šiandien pasiekiami, ar arčiau delnų paviršiaus.
Ir štai tas vienas, įsikniaubęs į nertą mylimosios apykaklę... ieškos paslapties, dengtos žvaigždžių smiltimis...
Tik kas jam pasakys, kad naktį. Tada tinkamas metas.