Troškulys
Kad nedrumstum manęs, tektų atmintį pamuilėm plauti,
Pjauti stalą perpus, suskaičiuoti prakeiktas dienas,
Košt žodžius tarp dantų, kai jie lėks iš prakiurusių plaučių,
Ir galop susiprast, kaip buvau su tavim vieniša,
Kad laikiaus ašmenų, nors nedaug tereikėjo — tik šiaudo,
Žodžio kito ramaus, šilto delno, stiklinės vandens.
Įskaustom širdimis žmonės nieko glėbiais nebegaudo,
Tik vargais negalais bando tai, kas pažiro, susemt.
Tu teisus, kai niršti — Dievas priglaudė tuščią prie kiauro.
Jeigu reikia naudos, tenka miklinti kojas, rankas,
Tenka antklodę traukt ant savęs išdėvėtą, per trumpą, per siaurą,
Ir dažnai nusidėt, minint virvę, sijas ar šakas.
Aš mirties nebijau. Nesurišom niekuo savo kraujo.
Visa kita — pelai. Sumanysi išeit, pasiimk, kiek panešti gali.
Temsta sielos šviesa. Nei pykstu, nei stebiuos, nei maldauju,
Mudu esame du, bet už vieną labiau vieniši.
Nors sakau, kad tas pats, ką jauti, ką galvoji, kur eisi,
Sapnuose vis regiu tuos pačius neramius košmarus.
Kad nedrumstum manęs, neiginiais nepakanka sužeisti.
Gal tiesiog ugnimi išnaikint nelaimingus namus?
Iki šiolei kenčiau, kad brangiausių jausmų nepamirščiau,
Bet pūliuoja žaizda, jei netinkamą vaistą tepu.
Ar vienaip, ar kitaip mūsų laikas išsprūsta tarp pirštų.
Aš gyva tik todėl, kad per pragarą kryžių velku.
„...ir turte, ir varge...“ Keistas garsas, kai žodžiai be turinio,
Negali pamatuoti būties be jausmų, tik daiktais, pinigais.
Po bergždžių pastangų apmaudu braukti prakaitą sūrų.
Nuskaidrėju tada, kai šnabždi prisišliejęs: „Atleisk...“
Juk matai — kaip ir aš — mus užklupusią mirtiną griūtį.
Pripažink, ir nuo to prasidės daug švaresnė nauja atskaita,
Kryžių nešti tolyn bus lengviau išgyvenus tikrumo minutę.
Gal tavy troškulys tik todėl, kad esu sudrumsta?
Spręskim vėl iš pradžių: jei prie vieno pridėtume vieną...
Nemekenk kaip ožys :„Būtų nulis“, juk gautume du.
Net numirti lengviau, jei kas gyvas krebždena už sienos,
Jei į karstą kas bels saujoj šildytu žemės grumstu.