Visada užmiegu prieš pat švintant:
Nemačiau, kas džiovina rasą, numestą rūko iš vakaro,
Nežinau, kas prabudina vyturį, kuris žadina mus,
Kas persuka laikrodžius,
Kas nuvaiko visus košmarus.
Niekada nemačiau to lūžio,
Kai drugys perplėšia kokoną,
Kai vaikas pirmą kartą atgniaužia pirštus nuo
Gėlėto mamos sijono.

Vasara —
Pievos banguoja nerūpestingu žavesiu.
Gulėčiau taip, kol pradėtų lyti —
Vėl nematyčiau, kuo nusirito pirmasis lašas,
Žaisdamas paliečiau — dabar gaudyk mane.

Mano eilė. Užsimerkiu - -

Trys sekundės prieš švintant.