Prie kaštonų baltų
Nebandykit, kaštonai, kaskart mano laimės,
mano nemigos, mano ilgesio balto naktų,
aš kas kartą jums atveriu giedantį langą
ir paskęstu čiulbėjime, jūroj žiedų.
Ir nualpsta apsvaigęs popieriaus lapas,
vėl paliejęs kaip visad raides,
kurios kuždasi, skleidžias ant bėgančio tako,
kad suskamba tyloj vėjo stygų rauda.
Aš einu pas tave — knygų puslapiais bėgu,
nežinau, kas tikriau — ar kaštonų, ar žodžių gaiva,
po manim tarsi tirpstantys traukinio bėgiai,
ir keliauju gal jūra, dangum, gal žeme.
Lig tavęs aš galbūt niekada nenueisiu
ir paliksiu žiedų, o gal knygų alsiam šlamesy,
nors vienatvės man valandos kartais seklios ir aisios,
bet jaučiu — mano širdžiai viena tu kaip saulė esi.
Mes išgirstam viens kitą, ir nebūna taip viena,
ir nebūna taip ilgu prie kaštonų baltų,
tarsi laivas ar debesys irias žodžiai ir dienos —
aš laimingas kaip saulei tau vienai kalbu.