Vienatve klyksmas blaškos tarp bangų,
Dangus nusėtas debesų šešėliais.
Einu pakrante, į save einu.
Matuoju kryžkeles, kurias praėjom.

Kažkur pasibaigia nauja diena,
Nubudę traukiniai vingiuoja kelią.
Keistai lengvėja ta pati našta,
Kuri užuovėjoj skaudžiausiai gėlė.

Išnirę žodžiai liečia širdį vėl,
Delnais suspaudžiu nepaliktą brydę.
Dangus sutemęs laša ir todėl
Sustoję laikrodžiai manęs nelydi.

Prinokę vėjai blaškos ir lietus
Ištirpsta, šiaušdamas nutrintą odą.
Išlieka laikas. Gal daugiau nebus
Užtverto vieškelio, kuris pabodo.

Pratrūks sutinęs skausmas ir tada
Nušvis padangė, nusimetus žarą.
Plačiai atvers vartus diena nauja.
Rudens švytėjime svajonės dera.