Pagavo kartą žvejys undinę. Pinigingą, ištaigią, jachtoj besideginančią. Bet žvejys pernelyg dvokė. Paprastumu. Iš kiaurių kišenių smėlis byrėjo. Sėdėjo atsilošęs valtelėje ir baiminos, kad ši su audra neiškeliautų anapilin. Valtelė  - visas žvejo gyvenimas.

Kas kita undinės gyvenimas. Nėra jūroj nė vienos žuvies, padangėse nė vienos žuvėdros, kuri nežinotų jos vardo. Visada ištaiginga, su perlo karoliais, visada nerami naktimis. Skaičiuojanti žvaigždes ir nė kiek nesigailinti nykstančių kriauklių kolonijų.

- Paleisk, išpildysiu norą - paprašė.  Ir tas prašymas buvo vienintelis tikras. Ištartas per šimtą metų. Kažkokiam blankiam žemės gyviui.
- Ne, aš netikiu aukso žuvelėm - nenusileido žvejys. - Va, į Tave bent gera pažiūrėti, tas ilgas kasas. Ir veidelis malonus. Nepaleisiu.

- Bet gi gali visus jūros lobius turėti? - nustebo dieviškoji. Juk čia pat po  žvejo kojom visas jūros lobynas - ir jachta naujutėlė. Seniai praėję laikai, kai undinės nesinaudojo naujausiomis technologijomis. Juk jų darbas puošti ir blizgėti ant kiekvieno podiumo. - Kam Tau mano laisvė reikalinga?

Nejautė žvejys, kad taip arti išsvajotas lobių sandėlis. Pernelyg graži jam undinė atrodė. Parsitempė į namus, mažą pajūrio lūšnelę ir paėmė už pačią.  O kad į jūrą nepabėgtų, užrakino namuos po spyna.

Prabėgo metai ir su antru gandrų kalenimu susilaukė žvejas žvejuko. Tai buvo laimės tėčiui ir bemiegių ašarų mamai.  Bet undinė - ne žemės vargdienė, vis į jūrą kas vakarą lenkias. Negirdi net sūnaus ašarų.  Pabodo vaikui būt uždarytam, ėmė savo kaprizus rodyti - pasiėmė žvejys sūnų  į jūrą žuvauti. Skubėjo patirtį perleisti. Taip skubėjo, kad pamiršo seną spyną patikrinti. Ėjo pro šalį kitas žvejys, išgirdo verksmą ir atrakino spyną.

-  Paleisk, išpildysiu norą - paprašė.  Ir akys -  mėlių gilybe suspindo.
- Noriu aukso skrynios ir jachtos - šis neatsilaikė.
- Bus, -  pažadėjo ir dingo jūros platybėse.

Sugrįžęs žvejys neberado pačios, tik namus tuščius ir kitą žvejį jachtoj lobius skaičiuojantį. Taip ryškiai, kad aukso grynuolių šviesa sutraukė visus iš jūrų ir padangių. Bet  anas gobšus buvo - niekam šiukštu paliest, tik pažiūrėt. Neatlaikė aplinkinių godžios širdys, apspito jachtą ir žvejys daugiau jos nebematė. Tik sūnus jam kartą sakėsi matęs per audrą pamėklę apleistoj jachtoj.

Tuo tarpu žvejys daugiau į jūrą nebeplaukė, nes vos prisiartinęs ir pravirkdavęs. Jautės taip, lyg amžiais Sizifo akmuo būtų užgulęs. Tik nemokėjęs gerai paaiškinti, ko jam taip ilgu ir koktu.  Žuvauti vis plaukęs sūnus, kol vieną dieną sugavęs savo undinę. Bet, deja, tėvas buvo pamiršęs paaiškinti, kaip dera su tokiomis gražuolėmis elgtis.
-Paleisk, išpildysiu norą - paprašė.