Padovanok man užmiršimo gėlę
Padovanok man užmiršimo gėlę,
Prieš išsiskirdamas su manimi –
Kai skausmo viesulai sparnus pakėlę,
Taip reikalinga jos šviesa rami...
Padovanok man sapną rožių vėjo
Ir dilgėlėtus debesis laukų,
Visus žiedus, kur su šalna nuėjo
Ir su begarsiu nerimo ūku –
Aš tau už tai pro mėnesienos aidą
Prišauksiu baltą ilgesį laukų,
Teišprausia atolais rūstų skardžio veidą,
Pušies dejonę ašaroj sakų –
Šermukšnių pėdomis ir vėl nuklysim vėjuos,
Raudonos uogos ugnimi raudos griūties,
Paliksim rudenio šaltuos alėjuos
Tą užmiršimo gėlę be širdies...