Mane be galo pakerėjo tavi vaniliniai pečiai. Jie tarsi savo apžavais paliko mano sieloj kvapnias saldžios šviesos užuomazgas. Ir aš vėl gyvas.
Tavi raktikauliai lyg du mėnulio rėžiai. Jų kadras tarytum purtė mano vyzdžių syvus, vis besistengiančius sufokusuoti. Vėl gyvas aš.
O tavo pirštai... Jie lyg sidabro dulkėm nubarstyti, lyg pavyzdiniai būtų, lyg pavyzdiniai. Jie išrėžė reljefą mano nugaroje, ten, ten, kur, rodės, širdį palytėjo iš vidinės pusės. Prieš tokį įspaudą mirtis bejėgė.
Todėl man merdėt nebaisu, nes vėl kaskart mane pagauna tavo gyvastis.