tu vienas
kol išgaruoja vakaras
iš stiklo įimtos taurės
ilgai vienas
taške
susivedančių akių
lekiančių atskirais
obelų natiurmortais
į niekados ištartį

bundu
dilgsi kelius
nuo Atlantiško stovėjimo
svarbiausia
kad veidas į jūrą
ramiai
pasitinkantis
sunknelėn šiugždantį vėją