į begalybę
delnai sužibę
kalbi be žodžių
aš jūrą uodžiu
jos melsvą rūką
tinklai įtrūkę
lyg smėlis byra
žvaigždynuos tyra
o bangos bangos
klastingai rangos
mūs valtį mėto
širdį poeto
kaip didį nieką
irklai palieka