Į veidą užplūdęs karštis
sutraukė sausą odą,
suraitė plaukus.

Žiūriu į tolį ir matau
tūkstančius žėrinčių vilčių,
ir liūdžiu,
nes jos kažkam priklausė,
kažkas laikė jas prispaudęs,
kad išsipildytų,
tačiau paleido.

Kiekvieną akimirką džiaugiuos,
kad ji — su manimi.
Viltis, kurią globojau ir mylėjau,
ji — su manimi.
Pabudinusi rytais, užmigdžiusi vakarais.

Realybė prasilenkia su viltimi,
tačiau turiu mylėti tai, ką turiu,
nes ji — vienintelė maitintoja.