Sanas dziedas važiava un dviracią iš Švincionių Ignalinąn.
Sanam dziedui patiką važiuot un dviracią.
Anas šite sveikatų sau taisė.
Ale kas metai dziedui vis sunkiau ir sunkiau buvą un dviracią važinėt.
Ba jau sveikata dziedą buvą ne to, kokia buvą dešims metų atgalio.
Prie Švincionių sanis ažvažiavą Zadvarnykų kalnan ir pravažiavą pro Kurpes lig Beržuvią kaimą.
Prie Beržuvią vienoj kelią pusėj stovi sana ferma, kitoj pusėj ažu kaimą, lobi - ažeras.
Ažeras tas meldais ažaugys, negražus, nelabai kas anam ir maudąs.
Sana ferma irgi liūdesy kėlė saniui.
Liūdna buvą saniui, ba anas atsiminė dar tuos laikus, kap tos fermąs buvą gyvąs.
Važinėdavą laukuos traktąriai, orė žemy, karvės ganės laukuos.
Dabar iš fermąs tik griuvėsiai liky, laukai kieciais ažaugy, karvių laukuos nesiragi.
Važiavą sanys toliau, prie didelią kaimą privažiavą.
Kaimas tas Švinta vadinas.
Un lintos lietuviškai ažrašyta „Šventa“, ale vietiniai visadu šitų kaimų vadiną tik Švinta.
Ba Švincionisu ir Ignalinąj ūtaryja visi tarmi tokiu.
Atsiminė sanys, kiek seniau švintoj gražių buvą mergų, kaip šokiai vykdavą ir kaip būdavą linksma.
Ir bernai buvą nešpetni, darbštūs, vienas kitam kap draugai prie darbą padėdavą, nespracimydavą.
Ir vaikų kiek aidavą kaimą mokykląn, kai žūsiukų.
Dabar jau kaimi nei vieną vaiką nepamatysi.
Vieni saniai liką kaimi, ir tų pacių sanių vis mažiau.
Dabok nuvežė kapinėsna vienų, ažu nedėliąs jau kitų...
Nėr jaunų žmąnių kaimi.
I vaikai mąkykląn nesusiranka būrais kai žūsiukai.
Vasarų atvažiuoja iš miestą par sanius, pabūva, i vė išvažiuoja.
Ažu Švintos, prie Bajorų kaimą, bais gražus vaizdas nuo kelią.
Kelias aina un kalną, ė toliau lobas, matąs tolumon keli kilometrai - kalvąs, miškai, laukai, kaimai, pirkiąs žmonių ir debesai dunguj.
Sustoją sanis, ba pavargą.
Susmislyją.
Ašarų nubraukė.
Visų gyvenimų anas čia važinėja tai pirmyn, tai atgalio.
Visadu šitum vaizdu grožėjąs, ale niekad jam nebuvą šite gražu kai dabar, sanatvėj.
Kiba jau grabas šikynėn stuksi?
A musi jau i stuksi, ba jau pavargsta dziedas kaip šuva.
Pailsėją dziedas, nuvažio toliau.
Prie Zablatiškės kelias laizdias žemyn nuo didelią kalną.
Cia ir žvyrą karjerai prie kelią.
Sanis pamena, kaip Švincionėlių plytinėj dirbą, vežiodavą žvyrų iš šitų karjerų.
Saniai jau cia viskas šitas buvą, do saveckais laikais.
Pavargą dziedas kai šuva.
Prie Zablatiškės jau suvisu aždusą, negali tąliau važiuot.
Širdis tik tvoksi, galva sukas, kiba spaudimas jau pakilą.
Daboja, jau ir saulė laidzias ažu mišką.
Aina sanys palei kelių, vedas dviratį, mašinas stabdą, ale važiuoja vien lingvąsiąs.
Važiavą ir fūrąs, ale nei viena nestoją, ba kas jiem tas kokis tai sanys.
Žmonės gi dabar net savą šešėlią biją, a un kožnų žmogų kap un vilkų daboja.
Sutemą jau lauki, šalta pasdarė.
Saniui jau nespakaina, tumsu aplink, šalta.
Ruduo gi jau, naktim būva šalnąs, dabok do sušals dziedas ladan.
Ale sustoją viena mašina su kuzavu.
Išlipą šafioras, padėją dviratį kuzavan unkelt, sanis unlipė kabinąn.
Šafioras buvą kokis tai dziedas nuo Nemenčinės, lenkas.
Paūtaryją su saniu, pasbėdavoją gyvenimu.
Išlipė sanis Ignalinąj, nuveją jau per ažmigusį miestelį ligi savą gatvės.
Gatvėj buvą tumsu, ir pirkioj buvą tumsu ir šalta.
Niekas dziedą nelaukė.
Ba sanią boba buvą numirus prieš keturis mėnasius, ė vaikai, dukra i sūnus, abudei užsienį.
Anūkus anas irgi matydavą rozų metuos.
Anūkai dziedą jau i lietuviškai nelabai ūtaryją, ė sanią tarmės suvisu nesupratą.
Ne tik dėl tarmės nesusiūtarydavą anys, ale ir del požiūrią.
Anūkai jau studentai buvą užsienį, rūpėją jiem karjera, pinigai.
Mažai jiem rūpėją šitas sanas dziedas, ba anys buvą ažsiėmy savą delais.
Kai buvą bobąs pakravai, anūkai buvą susrūpiny ne kad bobutė numirė, ale jiem rūpėją tik paveldėjimas.
Sustvarkė dakumentus del paveldėjimą i vė išvažiavą užsienin.
Abydna buvą saniui, ale kų gi jau padarysi.
Pastatė dziedas dviraty sarojun ir ažrakiną.
Pagėrė sanys arbatąs, atsigulė lažion šaltoj pirkioj, sukalbėją poterius ir ažmigą.
Prieš ažmigdamas ilgai mislyją apie smertį ir anūkus, kiurios matydavą rozų metuos.