Per dar menkai žaliuojančią pievą pavasarinis vėjas, pasišokinėdamas ir švilpaudamas nerūpestingas daineles, nulekia paupin žadint geltonplaukių plukių. Kažkur tolumoj suburzgia galingas traktoriaus variklis. Raiko jo plieniniai pirštai kiekvieną vos prabudusios žemės grumstelį.
Pavasario čiulbesys ateina su pakilia nuotaika, su darbymečiu, su sparnuotomis ir žydinčiomis svajonėmis. Gera.
Įsukame į nediduko namuko kiemą. Jo sargas, juodas vilkšunis, ne tik suamsi, bet ir garsiai išreiškia savo, kaip šeimininko teisę į šią teritoriją. Tarpdury nedidukė, balta bliuzele pasipuošusi moteris ramiu balsu nutildo šunį, šypsena apdovanoja atvykusius ir švelniu balsu pasidyvija, kiek čia dievulis daug svečių šiandien jai padovanojo. Sugužėję trobelėn, visas būrys,  pajuntame, jog namuose tvyro šeimyniška šiluma. Motiniška aura tarsi spindi kiekvienoje kertelėje. Jaudinamės. Visi.

Mažame kambarėlyje išsilieja iš lūpų sveikinimo žodžiai, jaudulys pakabina gerklėje kamuoliuką, bet pati padėties šeimininkė — atvirų, mėlynų akių senolė — prajuokina sąmoju. Atkuntame, merkiame gėles į vazą, pjaustome šakotį, ir susėdame pokalbiui.
Aš neiškenčiu. Kol vieni iš rankų į rankas perduoda garbingą, Motinos dienos proga pačios Prezidentės įteiktą apdovanojimą, aš paprašau nuotraukos  nuo sekcijos viršutinės lentynos. Ten, juodai baltame fone, būrelis vaikų. Visi papuošti,  mergaitės baltais kaspinėliais, šypsosi trumpakelniai berniukai  ir susikibę tarpusavyje rankutėmis nuo paties mažiausio iki vyresniosios,  pozuoja tuometiniam fotografui. Visas būrelis šios mažutės moters vaikų. Aštuoni.
Tremtyje susukę lizdą,  visų vaikų susilaukė grįžę čia, gimtinėn. Senolė džiugiai pasakoja, kaip nė karto nereikėjo mokykloje raudonuot, visi gerai mokėsi, buvo mandagūs ir geri vaikai. Kaip jos vyras, kuris jau keletas metų kaip amžinatilsį, mezgė vaikams kojines, grįžęs po sunkaus darbo kolūkyje. Kaip visada namuose vyravo santarvė ir taika, abipusis supratimas ir meilė. Vaikams.
Išsibarstė visi , dabar su savo šeimomis su savo vaikais, po visą Lietuvą. Bet visi išsinešė gerai išmoktą darbštumo ir pareigos jausmo pamoką. Jų moko ir savo atžalas, kurie sugužėję per šventes pas močiutę, užpildo visas mažos trobelės kerteles. Ankštoka, bet užtai širdyje erdvu erdvu!
Klausomės.
Senolė džiugiai pasakoja, jog pas daktarus važiavusi tik tada, kai vaikus gimdyt reikėjo, kaip dabar dienas leidžia, apipilta vaikų dėmesiu. Ir tą pasakojimą nutraukia telefono skambutis. Nėra tos dienelės, kad telefonas tylėtų! Va,  žiūrėk, jau ir suka mašina į siaurą kiemelį, jau ir  beldžiasi į duris grįžtančių vaikų širdys.
Jauku. Štai už ką dovanojamas ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“. Pagimdyt ir dorai išaugint aštuonis vaikus, tai didvyriškas darbas.
Paliekame jaukius namus, pilnus žydinčių gėlių. Žinau, aš dar ją aplankysiu, dar kalbėsiuosi. Ir akys kryps į nuotrauką, juodai baltame fone stovės moters aštuoni ordinai.