Basakojis valkata neskuba niekur
Lyg išsiblaškęs poetas
Kantriai ilgina dieną ne rimais.
Išvytas iš svetimo kiemo
Geria vandenį godžiai rieškučiomis
Ir žvelgia į sutiktą žmogų
Kaip Dievą.
Dar suklupęs prie pravirų vartų
Šventoriuj po žydinčiom liepom
Meldžia rūškaną mėlyną dangų
Vaivorykštės spindinčiom sienom.