Per rasotą, žalią pievą
Bėgo Deivė vieną rytą.
Josios juoko švelnus aidas
Skambančiais lašeliais krito.

Atsivėrė  gamta džiaugsmui,
Sklindančiam iš šios Dievaitės,
Meilės galiom nuostabiausiom
Spinduliuoja josios veidas.

Kur ji žengia, žydi gėlės,
Pumpurai nuo žvilgsnio sprogsta,
Milda — vardas jos — Mildužė,
Visas Deives ji pranoksta.

Tuo pranoksta, kad dalina
Šiam pasauliui tyrą meilę.
Žmogui, Žemei, Saulei skiria
Nuostabiausią širdies dainą.