Ištylėtų bedugnių vanduo
Semia ilgesiu neršiančias kojas,
Neišmokusi žvilgsnio išduot
Vėl per smilkinį tau nuropoju.

Vėl pamoju blakstienų lašu,
Nebetirpios akių pakalnutės
Kantriai žydi ir daros vėsu
Paskutinę akimirką būti.

Arba kristi, bedugnių vanduo
Išgilėja ir gelia be šalčio,
Ir be troškulio, skuba kartot
Žodžių ugnį, kurios neištarčiau.

Bertų smilkinius sunkūs lašai,
Tirštas kelio atstumas negrįžtų...
Bet sunoksta skiemuo, atvirkščiai
Limpa raidės ir pradeda švisti.