Akmenuk\'
Kai galvojo apie Paneveži, to mana vaikystes miesto, ti vis mato to dulkėto Lakštingalų gatvi (ir kas jo teip gražė pavadina?), to mūsų didel, žali nam, dvylikto numeri. Aš prisimeno to medini Paneveži, šunes lojančis Ryto ir Margių gatves, aš girdž zeimeria zvimbimo kiemuos, kai pjaudava malks. Ale ne vien malkų reikėj. Da kūrenom ir angliais tokio kolonkė nu kurios šildava radiatoriai. Atveždava tų anglių, kaip man atrodydava didžiausio krūvo, nežino, gal kukias kelias tons. Reikdava juos sunešt į sandeliuką. Abudu su tete su viedrais nešdavam. Nuobods darbs, visi paišini nuo tų anglių. Tad tete sumane: nuneši viedriuko anglių, padedi akmenuko ant šaligatvia. Teip rikiavas dvi eiles akmenuk: viena – tetes, kita – mana. Aš da i šindi atsimenu tuos akmenuks, nes dienas irgi teip pat rikuojas – nuneši sava našto i padedi akmenuko. Tad užmerki akis ir vel matai to dideli žalį nam, ir sava tetę, linksm nešant anglis....