Karaliai. Pasaka. Čiurlionio paveikslui to paties pavadinimo.

Laikyk, sūnau, mūs Tėvonijų Žemės Kūną
Ant savo rankų lyg Padangių Paukštį,
Te ąžuolai palaimina karūną,
Kuri pažins Tiesos ir Laisvės aukštį.

Minties sparnai į kosmosą įsmigę,
Nors mūsų aušros nerimo ūkuos –
Senolių sodai, supę ryto vygę,
Pavasarių žiedais pasikartos

Pro skausmo vėjus! Mano Karaliūne,
Meldžiu tik vieno Viešpaties dangaus –
Te nesukruvins Tau lemtis karūną
Ir pykčiu žemėj niekad ji negriaus...

O Išmintie didi, galybės perluos tavo
Spindės sidabru  angelų sparnai –
Senasis mano pranašas sapnavo,
Kad Žemės Paukštę girdė spinduliai

Iš tavo rankų, saulėm prisikėlę,
Iš bočių sąžinės gelmės gelmių –
Prisiek Ramybės saugot trapią Gėlę
Nakty klastingoje po neramiu

Apniukusiu dangum, kai išdavysčių
Ir priešų maras apgaubia miškus,
Laukus ir jūras. Tarp gelmės mūs įsčių
Dar skaisčiai spindi be žaizdų dangus,

Dar ošia šventos paslaptingos girios,
Dar plakas Baltijos giesmė į širdis mūs –
Ir ąžuolai per amžių ugnis irias
Į didį mūšį už Aušros namus...
giedrex26