Benui visai nesvarbu, kokiomis sąlygomis tėvas susitarė su Liudvele, svarbiausia tai, kad ji čia lieka  antriems metams, kad ji ir toliau čia gyvens. Jam smagu, kad galės ją matyti kiekvieną dieną. Pasisveikins rytais, ištars „labanakt“ vakarais. Jam neturi jokios reikšmės, kad, ruošdamasi prie pečiaus, Liudvelė ryšės bobišką languotą skarelę, kuri dengia jos gražius plaukus arba užsijuos per liemenį drobinį žiurstą ir vaikščios įsispyrusi į medžiokus. Beno akyse ji visada bus tokia, kokią jis matė sėdinčią už vestuvinio stalo, arba sekmadieniais pasirėdžiusią išeiginiais drabužėliais, išeinančią miestelin į bažnyčią.
Jeigu dar iki šiol Benas abejojo, nenorėjo prasidėti, tai dabar nusprendė šiemet užmegzti su ja rimtą draugystę.
Tada, kai tik tėvas ją parsivežė, Liudvelė patraukė Beno širdį, bet per tuos pirmus metus jie išliko svetimi, nes Benas artimesnės draugystės su Liudvele vengė.
Visgi jis ne bet kas. Vienas pas tėvą, ūkio paveldėtojas, priskiriamas prie slaunų ženikų galėtų gauti neprastą merginą su gera pasoga. Ar verta tada, nieko rimtai negalvojant, drumsti mergaitei ramybę?
Prisiklausęs tiek ir tiek nelabai gražių meilės istorijų tarp samdytų mergaičių ir gaspadorių sūnelių, turėjo savo tvirtą nuomonę: „ Jokių meilių, jeigu rimtai negalvoji“. Dabar gi, viską gerai apmąstęs ir įsitikinęs, kad jo jausmai tikri, ryžosi artimai draugystei.
Jeigu tiesa, ką tėvas sako, kad Liudvelė tik šeimininkaus namuose ir mažiau darbuosis laukuose, tada jiems rečiau teks susitikti. Bet Benas nenusimena. Labai norėdamas, jis ras būdų bei progų prie jos priartėti ir prisipažinti jai apie savo meilę.
Liudvelė stebisi. Benas šiemet kažkaip ypatingai ja susidomėjo. Negali sakyt, kad ir pernai buvo jai visai abejingas. Grįžtant iš laukų, jis vis stengėsi pareiti kartu, kada tik susitinka žvilgsniai, visada maloniai nusišypso. Parėję iš laukų, kad ir būdami pavargę, bet dar valandėlę pasišneka prie klėties. Benas visada randa ką nors malonaus jai pasakyti arba pajuokauti, bet dar taip nebuvo, kad būtų pasisiūlęs kartu eiti į miestelį.
Liudvelė šiemet laisvesnė, ne taip labai pavargsta. Nuo pat ankstyvo pavasario, kai tik sušilo orai, ji sekmadieniais eina į bažnyčią.
– Kad nori, galim nueiti kartu, – vieną sekmadienio rytą sako Benas Liudvelei ant kelnių diržo pustydamas skustuvą.
– Gerai, jeigu tik spėsi, kol aš susiruošiu.
Kol Liudvelė kartu su nauja samdine Monika nukraustė stalą ir sumazgojo šaukštus, Benas spėjo nusiskusti ir dabar, užsitempęs dar iš vakaro išlygintomis kelnėmis ir apsiavęs išblizgintais pusbačiais, velkasi švarką ant baltų marškinių...
Bet čia pasimaišo tėvas. Jis jau išsipustęs, susišukavęs, su šlipsu ir reikia pripažint, kad visai neprastai atrodo.
– Šiandien aš irgi važiuoju į miestelį. Arklys jau pakinkytas. Sėskit, nuvešiu.
Jie važiuoja visi trys. Liudvelei smagu, o Benas piktas. Jam būtų buvę geriau su Liudvele žingsniuoti pėsčiomis. „Tiek jau to, užtai pareisim namo kartu. Bet palauk... Juk po pamaldų Liudvelė dažniausia būryje mergaičių, kaip prie jos prieisi? Jau antri metai, kai ji gyvena tuose kraštuose ir turi draugių iš kitų vienkiemių. Su jomis, tikriausiai eis ir namo...“ – nusiminė vaikinas.
Benui apmaudu. Bet būna sekmadienių, kai jie nueina ir pareina kartu. Tada jam malonu. Jis ima ją už rankos, kartais bando apkabint, vaišina saldainiais.
Šių skanėstų Liudvelė griežtai atsisako:
– Nenoriu, nemėgstu ir viskas.
Matydama, kaip Benas akivaizdžiai jai meilinasi, jau ima bijoti: „ Jau prasideda, – mąsto ji, – bet tegul negalvoja. Neapgaus. Ar aš nežinau? Jaunas, gražus, turtingas... Toks manęs niekada neves, o jeigu nori pasiguldyti į lovą, to niekada nesulauks...“
Tai dar ne visi Liudvelės rūpesčiai. Įdomu tai, kad ir pats šeimininkas nešykšti mergaitei dėmesio. Per atlaidus Benas ir tėvas abudu pripirko Liudvelei saldainių ir dar dovanų. Benas padovanojo mergaitei retežėlį, o šeimininkas – žiedelį. Tegul jie ir menkaverčiai, paprasčiausi žaisliukai, bet vis tiek gražiai blizga ir Liudvelei jie patinka. Pasipuošia jais eidama į bažnyčią arba eidama pas kurią nors draugę.