Mes
ir skersvėjai
šnabždesių namuos
prie tuščių taurių —
išalkusi angis
kaip degantis lietus
rangosi ore
tarp taurių briaunų
be pagrindinio
žaidėjo
gal prasmego
vyšnių žieduose
ramybę priešu
palaikęs - - -

- - - kažkas stuksena
į debesis
ir nedrąsu pažvelgt
į jūroje tirpstantį Mėnulį,
taurės sudužo,
angis vis dar
alkana,
glamžydama tamsą,
žvelgia į mėlyną ekraną,
kur vasaros liūdesy
juokavom, gniaužtuose
trupindami
saldžius košmarus,
kad gimęs mirti
mirusiu negims,
ir su kiekvienu
atokvėpiu
dulkės
saulėlydy
nuo šimtąmet
nelaistytų gėlių,
(noriai imu prisiminti
sudužusias taures,
namus,
kuriuose alkana angis
nugrimsta į pliušinio
meškiuko glėbį)

mes t-a-r-p skersvėjų,
sningančių vyšnių
ir jaukiai lašančio
vakaro tyloj —
lūpos vyro
ramybė, įkalinta
kūne

pauzė —
žaidimas baigiasi.