Už lango žiedlapių pūga,
aš stoviu tarsi vyno prisigėręs,
o ant palangės blaškosi drugys —
pernykščios vasaros šokėjas.
Sparneliai jo aplūžę ir išblukę spalvos
nebevilioja jau akies.
O aš keliu dulkėtą tuščią taurę,
ieškodamas savosios praeities.
Už lango žiedlapių pūga
užkloja žalią žolę.
Taip norisi ir apkabint, ir pabučiuot,
bet mes abu per daug nutolę —
belieka krintančius už lango
žiedlapius skaičiuot...