Pavydą mano – juodą, tirštą debesį –
Maži nykštukai tavo saulei vedasi.

Ir nerimo lašai į širdį kapsi, kapsi –
Nebus giedros, net mėnesiena tu netapsi,
Išmirksi tik lietuj – pašiurpęs, šlapias kūnas...

Kokie pikti maži nykštukai kartais būna –
Dienas užtemdo, o naktis žaibais suraižo,
Mintis, sapnus jie sukiša į vieną maišą,
Medžius išguldo žodžių audros, žolę žalią,
Vanduo pakilęs upių tiltus perpus skelia.

Pavirsta balom jų giliai įmintos pėdos,
Išdžiūvusios palieka purvo sluoksnį kietą.
..........................................................................

Išvaiko vėjas juodą, tirštą debesį –
Nuo saulės girioje nykštukai slepiasi,
Atsikelia žolė žiūrėdama į vaiskų dangų,
O aš žiūriu tau į akis laikydamas už rankų.