Motule,

Jeigu ryte manęs nepažadintų kutenantys saulės spinduliai, upelio čiurlenimas, o plaučių nepasiektų gaivus oro pliūpsnis, žinau, jog negyvenčiau. Nebūtų nei prasmės, nei noro, nei pasiaukojimo dėl kito. Sesuo ir brolis, atrodo, išgirdo mane. Taip pat ir kiekvienas artimasis, keliaujantis tame pačiame traukinyje,  tik vagonai esą skirtingi. Toks atsidavimas Tau – įprasta. Lyg kasdieninės duonos kąsnis burnoje. Išgirsk mane, ir tada pasinersiu vėl monotonijoje, kur didžiausias ramybės drumstėjas būsiu tik aš pati.
     Gamta ir žmogus sutverti gyventi kartu ir megzti tą patį nėrinį – spalvingą, darnų, šildantį. Jauti kiekvieną poelgį ir mintį, bet vis tiek nenustoji tikėti tuo, ką sukūrei. Stebi kiekvieną griūtį ir įkvepi vis naują būtį. Visas grožis, atvirai kalbant, nyksta, nes niokoja negailestingos rankos. Už ką taip? Ir vėl pasikartosiu: kaip artimasis gali atstumti artimąjį? Aš, ištikimas gamtosaugos vaikas, turiu tiek vilties bei norų, jog galėčiau pasidalinti su visa beribe galaktika! Visada kovosiu prieš blogį, taip praturtindama gėrį. Nenoriu apsunkinti ir taip sužeistos dalios, netrokštu suteršti žalsvos spalvos laukymėj. Niekada… Manau, net neverta lieti skausmo. Prasmė iš tiesų akivaizdi. Džiaugiuosi, kad tavęs, tokios stiprios, nė milžinai nesutryptų. Nežinau, iš kur galiūnai gali atklysti. Nesvarbu. Tiesiu rankas į tave ir tvirtai įsikimbu į tavo pečius, gamta, taip, kaip turėtų kiekviena šioje žemėje egzistuojanti asmenybė.
      Kaip ir minėjau, įkvepiantis gamtovaizdis, padvelkiantis gyvybe, skatina džiaugtis gyvenimu. O visa tai – tavo dėka. Štai kodėl dalinuosi dalele savęs, išreiškiu begalinį pasitenkinimą stebuklingu pasauliu. Ne visada tenka regėti tik blogį… Ech, nesivaržysiu tokių akimirkų, kur miražai pynėsi su tikrove! Tikrą gėlių aromatą pajaučiu kiekvieną atbundantį pavasarį. Vėliau, šilumai užliejus žemę, basa brendu per pievas (pasijaučiu tikra piemenaite, nuolat kiūksančia žolynuose). Kaipgi neatsivėsinus srauniame upelyje... Pakeli akis – žydruma tiesia savus sparnus kartu su paukščiais. Pasuku akis į dešinę – matau žirgą palaidūną. Pažvelgiu kairėn – lapuočių dykuma. Ne bet kas sutvertų tokį grožį ir palaimą! O, kažkas švelnaus kutena nosį. Negi tai paslaptingas lietus, beriantis mažyčius lašelius ir drėkinantis įkaitusį veidą? Keisčiausia, kad gamta labiausiai įsiskverbia vidun. Jausmai tarsi atgyja, šuoliuoja aplink visą kūną. Vėlgi normalu, kodėl žmogus turi artėti globėjos link kuo arčiau... Už klaidžių proskynų slepiesi tu, tačiau visada stebi tvėrinius. Nevalia praleisti gražiausių momentų! Stebėjai mane, o aš ėmiau ir atsidaviau tau šiuo laišku. Kažkam tai pasirodytų naivu, bet nuoširdu. Vis tik kas tiesa, tas ne melas: akys raibsta nuo stebinančių reginių. Nusigręžti būtų didžiausia nuodėmė. O jų, kaip bebūtų keista, prikurpiame gausybę...
Kelionei lekiant į pabaigą, dar viena mintis švisteli į galvą: per daug painus šis spalvingas pasaulis. Galbūt kažkur slypi daugiau, nei tavo jėga? Turiu omeny, kito Kūrėjo. Žmonijos ausis ne kartą pasiekė  apie nematytą kūrybą. Keista, nes šis Skulptorius lipdė net septynias dienas (tiesa, paskutinė buvo poilsio ir atsikvėpimo)... Niekada neatskleidei šių paslapčių, kaip visa tai įsikūrė čia, todėl drįstu ieškoti naujų kelių į šviesumą. Didysis Kūrėjas paskyrė tave mūsų globėja, kadangi tavo širdies dalelę pasėjo kituose kūriniuose. Bet kokiu atveju, rezultatas milžiniškas. Tai pripažintų ir kita protinga esybė. Nors kam to proto... Juo ne visada lemta pasitikėti. Šis, kitoks, šiltesnis pasaulis žavi tuo, kad vienintelis vedlys yra meilė. O tai – jausmas, ne taisyklė. Matyt, Menininkas turėjo daugiau nei viską, bet vadovavosi širdimi. Aklas pasitikėjimas fantazija paliko gilius gilius pėdsakus. Kai kur esti užgijusių žaizdų, nes jų kaltininkas skubiai išgydo menkiausius skausmus. Amžinai grožėčiausi šiuo nulipdytu pasauliu, kartais net neįtaigiu, kadangi sunku suvokti tokią realybę ir mano niūrioje kasdienybėje...
Motule, kasnakt skaičiuoju žvaigždes danguje. Kai negaliu būti šalia tavęs, pasineriu į nakties tamsą. Joje taip pat galiu pajausti kažką ypatingo... Apnuoginau save daugiau, nei troškau, bet esu rami, nes neabejotinas tvirtumas tik stiprina mane. Dabar grįžtu į pilkšvumą, kurioje, beje, tas pats Kūrėjas blaškosi. Aš sugrįšiu. Kai pirštais liesiu rugių stiebus, vėl būsiu pasiruošusi naujam minčių antplūdžiui.  

Greta