(Ne)literatūriniai montažai: Traukinys (3)
Regis, pirmą kartą taip suklusau: o kodėl aš čia, taigi — kodėl traukinyje? Ko ieškau? O ieškau, atrodo, irgi jau senokai, jei ir vienas, ir kitas laiškas ateina datomis, parašytomis prieš metus ir seniau. Šiandien vėl laiškas, o jame ir žiupsnis prisiminimų.
Labas rytas, Pranai
Ačiū, kad atsimeni. Reikia, kad kas nors bent retkarčiais paklaustų kas naujo po mano lubomis.
O mano namučiuose dedasi dideli dalykai ir tai jau nuo pernykščių metų — žydi amariliai. Ar žinai, kas tai yra, kai tiesiog žiūrint kyla galingi stiebai ir ant jų skleidžiasi dideli, puošnūs žiedai? Dabar skleidžiasi mano mylimiausias, tamsiai raudonas. Aštuoni žiedai. Aš jį parsivežiau iš Paryžiaus ir jis puikiai aklimatizavosi.
Žvilgt į datą, o ten: 2011 - 02 - 03
Mažytis laiškelis sunkėja. Kaip čia taip — net ir Dalijos laiškas pasiekė po dviejų metų. Negi gali būti, kad tiek nemažai laiko, kai esu kelionėje? Bent taip neatrodo. O gal? Gal jau tiek ir net daugiau, kai traukinyje? Juk ir visas praėjęs žmogaus gyvenimo atrodo panašiai — žvilgt atgal. Ogi, Viešpatie, kaip ilgai mane laikai. Jau iki šimto priartėju, o atrodo, kiek čia to gyvenimo būta. Pūstelėjo vėjelis, sušlamėjo lapais kaip dienomis medelis ir... nėra. Bet stop! O jeigu atsidėjus, o jeigu rimtai apie tai pagalvojus, tai vaizdas vis dėlto galingas, didelis, ne tik su žaibais ir griaustiniai danguje, bet ir su karais, marais, gulagais, genocidais žemėje, su išnykusiomis tautomis ir žmogaus kosminėmis kelionėmis į planetas, su... Kiek daug visa ko aplink mane, šalia manęs, kartu su manimi per mano gyvenimą būta! O traukinys turbūt irgi labai greitai veža, kad ir paštas paveja tik po dviejų metų. Bet ir vėl stop: gal taip specialiai padaryta, kad šitaip neprasnausčiau progos pamąstyti ir apie savo gyvenimą, kad atsirastų ūpas ar net pareiga prisiminti tuos, su kuriais buvau, esu, gal dar kažkiek būsiu. Va, Dalija džiaugiasi, kad puikiai aklimatizavosi iš Paryžiaus jos parsivežti amariliai. Ir todėl argi neprasminga suvokti, kad ir aš panašiai kaip Dalijos amariliai Kartenoje aklimatizuojuosi traukinyje? Dundėk, sunkusis, dundėk, ilgasis, dundėk, bėgių sandūrose ratais ir žinok, kad toks triukšmas jau man netrukdo. Gal net padeda, nes štai atsimenu Eilėraštį, kai aš jam:
Sustok, Eilėrašti,
Nebūki traukinys,
Vienodai dunksantis į pakraštį pasaulio.
Štai ji, pirma mažo žmogaus diena —
Žiema,
Vandenis vaikšto po žvaigždyną
Ir pirmą kartą akyse
Žiba šviesa.
Pakėliau Dalijos laišką arčiau akių, iš kurio į jas it traukiniai įšliaužia jos parašyti sakiniai:
Bet vis tiek man liūdna, jaučiuosi įkalinta žiemos, nes esu valkata nuo prigimimo, daug takų, kelių, miestųužkaborių mano išvaikščiota su kadagine lazda rankoje, o dabar tik nuo lango prie lango, dar retkarčiais iki artimiausios kaimynės. Vargas man, nenuoramai.
Skaitau Tavo keliones traukiniu, bet komentuoti nemoku, kaip nemokėdavau rašyti ligos istorijų dienynų— vietoj pulso, kraujospūdžio duomenų man atrodydavo svarbiau įrašyti, kad, eidama į palatą, girdėjau ligonį juokiantis, reiškia sveiksta.
Žvilgt dar kartą į laiškelio datą, bet jos vaizdas tas pats: 2011- 02 - 03. Tik aš, regis, geriau suvokiu, kiek daug visa ko išmėtyta po mano gyvenimą, Todėl ar reikia stebėtis, kad jo platybėse net ir nemenki, labiau masyvūs daiktai ar įvykiai pasimeta, jų lyg nebūta, bet šit lašelis atminties ir jame nusidriekia praėjusio laiko peizažai. O ne, iš jų košės neišvirsi, tačiau dvasia įsikimba į juos ir supranti, kaip atsargiai reikia nupūsti, nušluostyti dulkės nuo savęs, kad šioje dienoje, net jos valandėlėje pasijaustume visas, sakau — VISAS, taigi nuo lopšio iki ką tik ištarto savo žodžio ar Dalijos laiškelio perskaitytos pabaigos:
Jei surašyčiau mintis, kurios šauna į mano kvailą galvelę perskaičius Tavo eiles, visiems būtų gardaus juoko. O ir Tau.
Geros Tau dienos. Pavasaris vis tiek ateis.
„Ką gi, pasijuok, Dalia. Gal ir aš kažkaip išgirsiu šita juoką. Man pačiam, deja, nekyla noras pasijuokti. Kita vertus, ar nepaskubu taip sakyti? Juk reikia pradžioje bent atsiminti apie ką tos eilės“, — mąstau savyje ir jau šnabždu Eilėraščiui:
Net nežinau, bičiuli mielas.
Savim jau saulę pridengiu ir suprantu —
Dabar jau manyje nakties daugiau,
Pasaulis gūžiasi,
Ir Dievas jau netoks.
Net užmirštu,
Išėjęs į negrįžtamą kelionę
Namais gimtais
Nuplauti širdį ir rankas.
Nebūki traukinys, Eilėrašti,
Sustok!
Žinoma, nesitikėjau, kad išgirs ir atsišauks, atsilieps. Ne bet kaip, beje, o kaip tada iš to tolimesnio laiko, kai ruošėmės ar jau ėjome į traukinį. Bet Eilėraštis nedelsė: pasirodė kaip tada ir net buvo pyktelėjęs, kaip tada. Švystelėjau tyliu džiaugsmu, bet tuoj supratau, kad džiaugtis nereikia ir Eilėraštis tikriausiai manęs net neišgirdęs. Atsiminęs ar perskaitęs imu jau senokai apdulkėjusius savos kūrybos kūrinėlius ar jų fragmentus ir apglostęs, padailinęs dedu, montuoju juos į savo gyvenimo peizažą, o tai kartu reiškia, kad kūrybinė dvasia apsnūdo, atlėgo, bet nepaisant to, jai džiugu, kad dar sugeba patį save atsiminti. Dar vis neįsivaizduoju, kokių parametrų galėtų būti taip montuojamas peizažas, bet dabar atrodo, kad kažką panašaus patyrė Bronys Raila, į knygą „Kodėl antraip? “, dėliodamas savo raštus. O įsimena jis man ne todėl, kad tautininkas, ar kad prisimenamas kaip žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas; jis man labiausiai užkliūva todėl, kad šioje knygoje sudėtus raštus įvardija„ literatūriniu žurnalizmu“: Šias mišrias rašinių serijas aš pats labiau linkčiau vadinti literatūriniu žurnalizmu. Čia juk nuolat siejasi, narpliojasi, persijungia, kryžiuojasi skirtingi elementai: “gryna“ literatūrinė kritika, estetika, bet ir politika, rezistencija, Lietuvos kultūrinė ir socialinė istorija, ideologijos, okupacijos, valstybinių santykių idėjos..
Mano „raštai“ iš visai kitokių ir labai neaukštų padangių, bet „literatūrinį žurnalizmą‘‘ savyje jaučiu kone visur, net ir poezijoje, iš kur neretai pasirodydavo pilkas kaip artojo milinė ir mano bičiulis Eilėraštis. Kai kūryba pereina, persirikiuoja, persilieja, persiorientuoja į jos montažą, pakanka to, kad Eilėraštis buvo ir net nesvarbu, kada – kaip seniai ar neseniai.
— Taip, taip, atsimenu tave, Eilėrašti. Būk kur esi ar būsi, o kur buvai, montažams to pilnai užtenka.. Prisimenu, kaip tu ir man ir šit sakau, kad tiek užtenka.
Taip visuomet —
Kai kelyje
Kai sandūrose bėgių dunda ratai:
„Sustok, Eilėrašti!
Mat, užmiršau kažką“, —
Bet kol, žmogau, yra galva
Užmiršti neturėtum.
Juolab, jog net manai,
Kad ši galva poeto.
Tegu nedidelio.
Tegu tik vietinės reikšmės,
Bet vis dėlto burnoj netuščia:
Putoja žodžiai it alus
Ir kelia girtuoklėlių triukšmą.
Ką užmiršai, sakyk!
Ar tik, kad rankos nenuplautos?
Kad širdį ėda maudulys?
Tas jausmas greitai dings.
Ramus keliauki į pasaulio kraštą,
Dėkodamas, kad veža traukinys.
Nebent pro langą
Mesk žodelį – „amen“,
Jog nemanytumei,
Kad galima sugrįžt.
Paskutiniai Eilėraščio žodžiai pasirodė tiesiog grėsmingi. Jaučiau akiduobėse, kaip plečiasi akių vyzdžiai. Ir taip:
Tu — ką?
Išties traukinyje esu?
O mama! mama! maaaama!...
Dabar ši atmintis įvyniota tyloje ir net truputį papudruota. Tai nereiškia, kad šiaip tiksliai atkūrus detalę, galima tuoj pat leptelėti kaip potėpį į montuojamą savo gyvenimo paveikslą ir būti tikras, kad darbas padarytas. Deja, jokio tikrumo nėra, o tikra tik tai, kad šituos potėpius teksią ne kartą kilnoti iš vietos į vietą, derinant juos vieną su vienu, vieną su kitais ir visais, su montažo potėpių visuma. Tačiau šiuo metų išties ne ką daugiau galima padaryti, o tik laukti, kaip savyje malšins juoką Dalija, gal net priekaištaudama dėl to, kad taip prasčiokiškai, neskoningai sudėlioti montažo elementai. Bet dabar man atsimena ir kiti parašai. Ir ne tik. Prisimenu, kaip pagirdamas Eilėraštį, sodriu, geru balsu, jam pritardama, uždainavo Deimantė:
Putoja žodžiai it alus
Ir kelia girtuoklėlių triukšmą.
Piligrimas irgi nebuvo abejingas, pakalbėjo:Pasiimu. Paprastais žodžiais, be jokių „ratų išradinėjimų“, bet užtat kaip pasakyta, o kalbą užbaigė:
— Paskutinį posmą tai priimu kaip šposą. — Ir apsidairęs aplinkui, laimingai pravirko. Kaip anuo metu prie Eilėraščio aš.
— O mama! mama! maaaama!...
Prisiliečiau delnais prie smilkinių, o jie karšti, jie dega.