Du keliai

Rugsėjo mėnesį į universitetą susirinko daug jaunų žmonių iš visų Lietuvos kampų. Buvę vieni geriausių savo klasių mokinių, puikiai išlaikę valstybinius egzaminus, mokytojų išgirti kaip perspektyvūs „vaikai“ – šie vaikinai ir merginos buvo tiesiog euforijoje, nes jautė, kad jų laukia didelės perspektyvos, didelė karjera. Geriausias Lietuvos jaunimas – taip juos vadino dėstytojai nuo pat pirmųjų dienų. Didelė karjera, dideli pinigai, prabangus gyvenimas – tokios mintys sukosi beveik kiekvieno galvoje. Juk universiteto diplomas būtent tai jiems ir žadėjo.

Tarp tų jaunuolių buvo ir Rolandas iš Šalčininkų bei Mantas iš Žagarės. Mantas gyveno bendrabutyje, tėvus lankydavo tik kartą į mėnesį, nes jam sudėtinga buvo važinėti iš Vilniaus į kitą Lietuvos galą. Šalčininkų krašto sūnus Rolandas buvo beveik vietinis, tėvus lankydavo kas savaitgalį, o Vilniuje gyveno pas senelę. Vaikinai greit susidraugavo – nežinia, kuris kurį pirmas užkalbino, kodėl būtent šie du žmonės atrado bendrą kalbą, bet greit jie visur vaikštinėjo kartu, per paskaitas sėdėdavo šalia, ir studentų „tūsuose“ irgi dažniausiai laikydavosi netoliese. Charakteris jų abiejų buvo skirtingas – Mantas veiklus, aktyvus, lengvai bendraujantis, labai linkęs prie merginų ir profesionaliai mokantis joms užkalbinėti dantis. Rolandas buvo žymiai ramesnis, uždaresnis, nebuvo kompanijos siela, ir su merginomis bendraudavo draugiškai, bet sausokai, be flirto. Gal nemokėjo, o gal tiesiog ir nenorėjo išmokti. Būna gi žmonių, nelinkusių į saldžialiežuviavimus.

Moksle taip pat pasireišė skirtingas šių dviejų vaikinų požiūris. Mantas labai domėjosi studijuojamu dalyku, viską priimdavo kaip reikalingą, nekvescionuojamą ir teigiamą dalyką. Tuo tarpu Rolandas pradžioje domėjosi mokslais, bet kuo toliau, tuo labiau jį pasirinktoji specialybė pradėjo baidyti. Vis labiau vaikinui pradėjo nepatikti tai, ką jis įžvelgdavo vadovėliuose ir konspektuose.

- Klausyk, Mantai, kaip tau toks dalykas, kad visuomenėje vieni skursta, o kiti lobsta?
- Normaliai. Toks gyvenimas – kas turtėja, kas biednėja. Nieko nepakeisi.
- Bet ar sąžininga visa tai?
- Sąžininga, nesąžininga... Koks skirtumas? Toks gyvenimas. Kalbi kaip kokia davatka. Kam dabar reikalinga tavo šita sąžinė?
- Sąžinė visada reikalinga.
- Apie sąžinę nieko mūsų nemoko ir nieko konspektuose nerašo. Kam tu iš viso apie tai galvoji? Tu kieno pusėje nori būti – sėkmingų ar nesėkmingų?
- Be abejo, kad sėkmingų, bet... Tu pagalvok – vieni dirba, ir nieko negauna, o kiti...
- Nu ir kas, nu?
- O tavo tėvai, tarkim? Nepagalvoji, kiek jie vargsta?
- Nu tėvai vienaip gyveno, mes kitaip gyvensim. Mes kita karta. O tu mąstai kaip koks komuniaga.
- Prie ko čia komuniaga?
- Sorry, bet pas tave davatkos ir homosovietiko mąstymas, nu tokio, gryno runkelio, kurie tik dejuoja ir skundžiasi gyvenimu.
- O tu ką, ne toks pats?
- Reikia mąstyti pozityviai. Jei mąstysi kaip runkelis, tai tokiu ir būsi. Sąžinės jam, teisybės, dešros... Kaip boba prie bažnyčios.

Laikas bėgo greit, ir tie studijų metai, pradžioje atrodę tokie ilgi, vis labiau trumpėjo. Studentai net nepajuto, kaip atėjo ta diena, kai jie gavo diplomus ir pasiruošė išeiti į darbo rinką ir daryti jiems žadėtą svaiginančią karjerą...

Štai čia ir prasidėjo įdomioji dalis. Darbų nebuvo. Specialistų su tokia populiaria specialybe buvo prigaminta tiek, kad jų nebuvo kur dėti, ir jų niekam nereikėjo. Nuėjus į pokalbį dėl darbo, darbdaviai dažniausiai išsišaipydavo: „Tokie kaip jūs, dabar pas mus eina šniūrais“. Niekam nereikėjo tokių išsilavinusių diplomuotų specialistų. Diplomas, dėl kurio tiek vargta, pasirodė nieko vertas. Tie, kas turėjo įtakingų ar turtingesnių giminių, greit sulindo į patogias darbo vietas, o likusieji važiavo į užsienius arba sėdėjo darbo biržoje. Į užsienį išvažiavo Mantas, šypsodamasis nuo ausies iki ausies ir visiems sakydamas, kad „reikia pozityviai mąstyti“. Rolandas į jokius užsienius nepanoro. Jis norėjo susirasti kokią nors darbo vietą čia, savo gimtinėje. Deja, nesisekė. Jau beveik metus vaikinas sėdėjo be darbo.

Bet pagaliau ir Rolandui pasisekė – vaikinas rado darbą vienoje firmoje. Skambinėjo, siūlė žmonėms produkciją, organizavo susitikimus. Vieni žmonės įsigydavo firmos produktų, kiti pavadindavo tai kvailyste. Kalbėti reikėjo gudriai, skaityti nemažai literatūros apie tai, kaip gerai žmonėms įsiūlyti prekę. Rolandas pamažu išmoko įtikinamai, gudriai kalbėti, nors visą laiką jautė kažkoki netikrumą, abejojimą tuo, ką daro, sąžinės graužatį. Atvirai pats sau jis nedrįsdavo prisipažinti, kad tų žmonių vietoje tokio mėšlo nė už ką nepirktų. Bet ramino save mintimis: „Reikia gyventi gi kažkaip“.

Kartą Rolandas atvyko į susitikimą Vilniaus pakraštyje, sename ir niūriai atrodančiame mediniame name.  Jis tarėsi susitikti su jauna šeima – vyru ir žmona, bet jų namie jis nerado. Duris jam atidarė žila, vos paeinanti senutė.

- Laba diena... O jūs viena namie? Aš čia susitaręs dėl susitikimo.
- Sakė anūkai, sakė. Bet turėjo labai staigiai išvažiuoti su reikalais, pamiršo jums paskambinti.
- O, labai atsiprašau už sutrukdymą. Galbūt ateisiu kitą kartą. Nors gal ir jūs būtumėte nieko prieš išgirsti mūsų nuostabius pasiūlymus? Mes turime puikių produktų ir brandaus amžiaus žmonėms.
- Nu užeik, vaikeli, užeik. Bijau aš visokių banditų, užsirakinusi sėdžiu, ale tu padorus atrodai...

Rolandas atsisėdo prie stalo šalia senutės, išsitraukė kompiuterį, daugybę lankstinukų ir pradėjo rodydamas skaidres kaip žirnius berti tą patį, ką sakydavo visiems kitiems žmonėms: kokia nuostabi jų produkcija ir kaip ji visiems, kas pasirašo ilgametę sutartį, pakeičia gyvenimą. Senutė iš pradžių klausėsi, bet paskui tik numojo ranka:

- Durnystes tu čia, vaikeli, pasakoji. Tu gi meluoji, iš akių matau. Neapgausi manęs, ilgą amžių nugyvenau, daug žmonių mačiau.
- Na, jums galbūt taip tik atrodo, bet jūs pažiūrėkite, kokią naudą jūs gaunate iš...
- Baik tu, vaikeli, apie naudą. Tu gi sau pirmiausia naudos sieki. Aš gi žinau, kad jeigu žmonės kažką labai įkyriai siūlo, tai ne dėl to, kad tau to reikia, bet dėl to, kad jiems kažko iš tavęs reikia.
- Aišku, aš gaunu atlyginimą, tai nėra jokia paslaptis, bet mes siekiame, kad kiekvienas mūsų klientas būtų patenkintas ir kad jo gyvenimas taptų nors kažkiek šviesesnis mūsų produkcijos dėka.
- Šviesesnis, sakai... Va, aš vos paeinu. Jau penkiolika metų net į parduotuvę neišeinu. Sunki liga mane kamuoja. Gal pasiūlysi ką nors, kaip galėtum mane pagydyti, kad nors iki parduotuvės nueičiau, aplankyčiau drauges, kurias retai matau? Įsivaizduoji, kaip sunku senam žmogui per dienas namie? Ar gali ką nors padaryti?
- Žinoma, jūsų atvejis yra truputėlį sudėtingesnis, bet juk bet kokioje situacijoje...
- Oi tu vaikine, labai gražiai kalbėti moki, beveik kaip seimo narys ar žurnalistas. Tu gi žinai, kad niekuo man nepadėsi, o vis tiek savo tą „chlamą“ siūlai. Net paties Dievo nebijai. Žmonės gal ir nesupranta, tiki tavo šnekomis, bet Dievas taigi viską mato. Tiki į Dievą?
- Tikiu, – atsiduso Rolandas, – ką gi, iš tiesų gaila, kad jums nepasirodė aktualūs mūsų firmos pasiūlymai, bet jeigu apsigalvotumėte, visada galite kreiptis. Palieku jums savo vizitinę, galite drąsiai skambinti, kada tik jums iškils kokių nors klausimų dėl mūsų produkcijos. Dėkoju už skirtą laiką.
- Man irgi, vaikeli, buvo įdomu, pasižiūrėti koks jaunimas dabar išėjo į žmones. Nu, tikėjausi geriau.
- Sėkmės ir geros dienos jums.
- Geros ir tau. Pagalvok, vaikeli...

Rolandas grįžo atgal į ofisą. Abejonės, kurios senai jau ėdė jam širdį, dabar iškilo dar labiau. Visą savaitę vaikinas dirbo vangiai, bendravo su klientais nenoriai, prisiversdamas, o kitą savaitę galiausiai apsisprendė – parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo.
Ir vėl laukė daugiau nei metai darbo biržoje... Panašių pasiūlymų į ankstesnį darbą buvo, bet Rolandas net negalvojo daugiau apie tai. Bjauriai vaikinas jautėsi žinodamas, kad toks meitėlis valgo už tėvų pinigus, bet priversti savęs eiti dirbti kažką panašaus vaikinas jau nebesugebėjo.

***
Pagaliau Rolandui pavyko rasti darbą – vienas draugas pasiūlė eiti į statybas. Niekada jis net negalvojo, kad dirbs tokį darbą, bet nusprendė, kad vis dėlto tai geriau, negu sėdėti biržoje. Nutarė pabandyti. Darbas buvo nelengvas – iš pradžių vaikinui pavedė pačius sunkiausius darbus. Rolandas kantriai maišė skiedinį, nešiojo plytas. Po poros mėnesių, pamatę, kad vaikinas gerai dirba, davė jam valdyti Bobcatą. Rolandui čia vis labiau patiko. Bendradarbiai buvo labai geranoriški ir draugiški. Universitete įpratęs prie nuolatinės konkurencijos, arogancijos ir atžagarumo, vaikinas stebėjosi, kad žmonės gali taip paprastai, žmoniškai, be jokios arogancijos bendrauti. Darbas buvo sunkus, bet laisvesnės valandėlės buvo linksmos. Kad ir kaip universitete dauguma jų buvo įpratę juoktis iš statybininkų, valytojų, santechnikų ir kitų „neprestižinius“ darbus dirbančių žmonių, bet vis labiau Rolandas suprato, kaip šlykščiai, kaip nežmoniškai jie klydo. Šie žmonės buvo nė kiek ne kvailesni už jo bendramokslius, paskaitę knygų, domėjosi pasaulinėmis ir Lietuvos realijomis, turėjo savų hobių. Rolandui darėsi dar bjauriau, prisiminus universitetą. Vis dažniau galvoje kirbėdavo mintis: „Ir ką aš ten veikiau“...

Na, bet viskas kada nors baigiasi. Statyba buvo užbaigta, rangovai ir darbų vadovai su visais vagonėliais persikėlė į kitą miestą, dirbti su kitu dideliu objektu. Dalis darbuotojų išvažiavo dirbti į naują objektą, dalis vietinių išėjo iš darbo. Rolandas taip pat išėjo – nenorėjo jis važiuoti į kitą miestą, be to, neturėjo galimybių. Labiau norėjo būti Vilniuje, arčiau namų.

Vaikinas įsitaisė apsaugos firmoje. Iš pradžių mėtė jį per įvairius objektus – tai kažką pavaduoti, tai kokiame koncerte prie įėjimo tvarką prižiūrėti ir kartais bilietėlius paplėšyti, tai kokiame ofise pasėdėti prie įėjimo. Galiausiai paskyrė Rolandui pastovų objektą – sėdėjo vaikinas būdelėje prie įvažiavimo į nemažą pramoninį objektą, kilnojo šlagbaumą, registravo „fūras“, naktimis su žibintuvėliu apeidavo aplink teritoriją apsidairyti, ar viskas tvarkoje. Šitas darbas Rolandui dar labiau patiko. Dienomis nuobodžiauti nebuvo kada – vairuotojai dažnai ateidavo pas jį į būdelę tai to, tai ano, dažnai tiesiog šiaip papliurpti. Naktimis jis skaitydavo knygas, naršydavo internete arba tiesiog mąstydavo apie viską. Jaunam vaikinui rūpėjo, kodėl pasaulis sudarytas būtent taip, o ne kitaip, kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės ir kodėl dažniausiai geriems žmonėms taip sunku gyventi, piktavaliams viskas yra kaip juokų darbas... Turėjo vaikinas laiko apie viską pagalvoti, apie daug ką pasiskaityti ir paanalizuoti. Iš pradžių sunku būdavo nemiegoti visą parą, paskui įprato. Rolandą rytais keisdavo jo kolega Miša, jau gerokai pagyvenęs žmogelis, kalbantis su ryškiu rusišku akcentu. Senis buvo daug ko gyvenime matęs ir geras pasakorius, todėl Rolandas dažnai užsilikdavo net po savo pamainos ir gerdamas arbatą klausydavosi Mišos pasakojimų, kalbėdavo su juo apie viską. Pats nepajusdavo, kaip užsisėdėdavo kelias valandas, – atrodo, net miegas kažkur išlakstydavo. Po to žingsniuodavo į stotelę ir važiuodavo namo pas senelę, pas kuią vis dar tebegyveno, besidalindamas savo kuklų atlyginimą su ja.

Vieną dieną Rolandas Vilniaus centre sutiko Mantą. Iš pradžių net nepažino – pamatė, kaip iš prabangaus automobilio išlipo kostiumuotas vyriokas su tamsiais akiniais. Jis Rolandui iš pradžių pasirodė kažkur matytas, paskui pažino – taigi Mantas! Rolandas priėjo pakalbėti su senai matytu grupioku. Tas jį pamatęs, net akinius nusiėmė, kad geriau įsižiūrėtų:

- Ką aš matau! Šimtas metų, pacane! Tai kaip reikalai, kur dirbi? Paną gal jau turi?
- Neturiu panos. Ai, dirbau stroikėse, dabar apsaugoj. Kas pas tave gero?

Mantas net akis išvertė.

- Kur? Stroikėse, apsaugoj? Tu ką, visai...?
- Ką „visai“?
- Jomajo, tokias nesąmones dirbi! Tai kiek gi tau moka?
- Normaliai moka. Ne kažką, bet kol vienas, tai įmanoma pragyventi.
- Jomajo, nu bet čia tai žiauru! Ir tau ne pazoras?
- Koks čia dar pazoras? Nu dirbu kaip visi normalūs žmonės, užsidirbu. O ką gi tu jau tokio dirbi?
- Aš? Cha! Aš ne taip kaip tu. Biškį čia toks bizniukas, kai ką perkam, kai ką parduodam. Matai, tačka kokia? Nuliova, iš salono! Visos mergos tik ir žiūri, kai važiuoju. O klube, kad tu žinotum...
- Eik tu sau, koks gi tu šustras.
- O tai ką tu galvoji. Nori gyventi – mokėk suktis. O tas sako – stroikėse... Būsi tu bagotas nuo stroikių. Cha, pinigų jau tau stroikėse maišais duos!
- Lyg man reikia maišais. Gyvenu, pavalgau, apsirengiu, šeimynai nuperku šį bei tą.
- Pacanas, bet tu ne gyveni. Tu egzistuoji.
- Gyvenu. Aš patenkintas savo gyvenimu ir man nereikia nežinia ko.
- Ką tu nusišneki? O tačką turi? Kada paskutinį kartą užsienyje atostogavai? O pramogos, klubai?
- Nebuvau aš jokiuose užsieniuose ir klubų man jokių nereikia. Turiu savo pomėgių – knygas skaitau, su žmonėmis bendrauju, sportuoju kažkiek, tėviškėje pas tėvus dirbu tai tą, tai aną. Lyg man labai reikia tavo tų klubų. Nu kas ten gero?
- Kaip kas gero? Gyvenimas ten, o ne niūri egzistencija.
- O kokie tie tavo bizniukai? Matau gi, kad kažką nutyli. Švarūs bent? Sorry, kad taip klausiu, bet jeigu jau taip įsišnekėjom...
- Nu, kaip senam draugeliui pasakysiu – viskas yra švaru, kas neša pelną ir dėl ko tu geriau jautiesi ir geriau gyveni.
- O kaip sąžinė? Ramiai miegi naktimis?
- Ne nu klausyk, aš kaip matau, tu nė kiek po univero į protą neatėjai. Kaip buvai zanuda, taip ir likai. Sąžinė jam rūpi, naktimis jis nemiega... Nu ir nemiegok, jeigu tave kažkas graužia. Aš ramiai miegu. Man atrodo, kad tu neužmiegi dėl to, kad tau mergos geros reikia. Turi kokią? Aš garantuotas, kad ir panos į tave nežiūri. Na kokią tu sudominsi su tokiu nepozityviu mąstymu?

Rolandas draugavo su viena paprasta, ramaus būdo mergina iš Fabijoniškių, su kuria susipažino internete, bet nutarė, kad nėra čia ką pasakoti. Kam tam Mantui žinoti?

- Kuriai reikės, ta ir susidomės. Gal netgi rimtesnės, nei tavo. Galvoji, joms tu rūpi? Mašina tavo rūpi, ir kur gali nusivežti ar ką nupirkti.
- Nu ir tegul. O man kas? Šiandien vieną p*su, rytoj kitą. Nei kiek nesiparinu, gyvenu ir žvengiu.

Rolandas net pradėjo juoktis:

- Na, tai maladec. P*sk toliau. Gyvenimo tikslas turbūt.
- Tikslas ar ne tikslas, bet malonumas vis tiek. Gerai... Davai. Reikalų turiu. Mano anketą internete gi žinai? Susirašysim prie progos. Davai. Sėkmės tau tavo šitoj apsaugoj.
- Davai, sėkmės ir tau tavo... Bizniukuose.
Mantas smuko į prabangų stiklu ir metalu blizgantį modernų pastatą. Rolandas nusispjovė (kažko neskanu pasidarė burnoj) ir nužingsniavo namų link.

***

Praėjo metai.  Rolandas susituokė su Juste, ta pačia mergina iš Fabijoniškių. Justė laukėsi, jie gyveno pradžioje pas Justės tėvus, paskui bendrai iš abiejų atlyginimo pradėjo nuomotis kuklų butą Vilniaus pakraštyje, neprestižiniame prastame rajone. Rolandas nutarė, kad reikėtų pasiieškoti kiek geriau apmokamo darbo. Jis nutarė eiti į gamyklą, kur siūlė šiek tiek didesnį atlyginimą. Nedaug, keliais šimtais, bet vis šis tas.

Gamykloje Rolandas prie konvejerio surinkinėjo produkciją. Darbas buvo fiziškai nelengvas, bet vaikinas seniai atprato skųstis. Kolektyvas buvo draugiškas, paprasti ir kuklūs žmonės, todėl Rolandas čia jautėsi kaip namie.

Deja, greit prasidėjo labai nekokios permainos. Į firmą atėjo naujas generalinis direktorius, jaunas, ir kaip dauguma, patyliukais šnekėjo – ko gero, turintis geras pažintis ir stiprų „stogą“. Tas direktorius buvo tas pats Mantas, pozityviai mąstantis Rolando grupiokas. Koridoriuose jis Rolandą atpažindavo, linktelėdavo galva, bet rankos niekada nepaduodavo ir dar palydėdavo pašaipiu žvilgsniu. Tik pamanykit – jis gi generalinis direktorius, o čia kažkoks cecho darbininkas.

Atlyginimai, iki to laiko mokėti reguliariai, pradėjo vis labiau vėluoti. Darbuotojai skundėsi, lakstė į buhalteriją, bet ten jų prašymai atsitrenkdavo į sieną – nieko negalime pasakyti, bet garantuojame, kad tikrai sumokėsime. Tas „garantuojame“ akivaizdžiai nieko nereiškė, nes atlyginimai vėlavo vis labiau ir labiau. Greit pradėjo atlyginimus mokėti kas antrą mėnesį.

Rolandas iš pradžių kentėjo, bet greitai ir jam trūko kantrybė. Nesenai gimė sūnelis Kristupas, šeimai verkiant reikėjo pinigų, pragyventi darėsi neįmanoma. Nuėjęs sunkius vargo ir pašaipos kelius, Rolandas pagaliau gavo leidimą susitikti su pačiu generaliniu – savo grupioku Mantu.

Mantas sėdėjo kabinete už prašmatnaus blizgančio brangaus medžio stalo. Kabinetas buvo didžiulis, ant grindų buvo paklotas milžiniškas brangus kilimas, prie sienos stovėjo odinė sofa, ant sienų kabojo paveikslų reprodukcijos, lentynose puikavosi brangūs suvenyrai iš įvairių pasaulio kraštų. Mantas sėdėjo už stalo ramiu, švytinčiu ir laimingu veidu, kabinete skambėjo klasikinė muzika – akivaizdu, kad šitas turtingas žmogus jautė absoliučią ramybę ir harmoniją su pasauliu. Rolandas iš pradžių sutriko – jis niekada nebuvo stovėjęs ant tokio brangaus kilimo, bet paskui pagalvojo – „O kuo jis geresnis už mane? Kad generalinis? Na ir kas!“ ir drąsiai priėjęs atsisėdo ant kėdės.

- Laba diena, direktoriau... Mantai.
- Laba diena, cecho darbuotojau. Kokios problemos atginė?
- Turėtum pats žinoti.
- Oho, koks familiarus. Kodėl ne „jūs“? Ai tiesa, mes gi su tavim kartu kiaules ganėm...
- Taip, ganėm. Atsimeni turbūt.
- Atsimenu. Geri buvo laikai.
- Neblogi. Bet einam gal prie reikalo. Kada atlyginimas bus sumokėtas?
- Supranti... Dabar firma turi šiokių tokių finansinių sunkumų... Bet visa tai laikina. Greit situacija pasitaisys, ir atlyginimai bus sumokėti.
- Man už penkis mėnesius atlyginimai nemokėti!!! Mokėjot kas antrą mėnesį! Iš viso skola – apie septynis tūkstančius! Čia normalu?
- Na argi pinigai tie septyni tūkstančiai? Smulkmena... Greit atgausite, kai tik situacija firmoje pasitaisys.
- Smulkmena jam... O kažkam tai penkių mėnesių pragyvenimo šaltinis.
- Juokauji gi tu – kokie čia pinigai tie septyni tūkstančiai. Yra čia iš ko pragyventi? Užpakaliui tik pasišluostyti. Nepergyvenk – sumokėsim. Gal jau kitą mėnesį.
- Jo, kitą mėnesį... Jau girdėjom tokius pažadus. O kas trukdė sumokėti laiku? Už ką pinigai kelionėms į visokius Egiptus, Brazilijas ir Tailandus, jeigu firmoje tokia prasta situacija? Iš kur trijų aukštų namas priemiestyje? Iš kur vila prie ežero? Iš kur mašinų tiek? Ką mes gal durni, nematom?
- Ką tu sau leidi – mano pinigus jis skaičiuos! Savo pirmiau susiskaičiuok! Rabatiaga, o ką sau leidžia!
- Ne tavo ten pinigai. Ten mūsų pinigai. Tu už mūsų pinigus sau vilas statai. Mes dirbam, o tu naudojiesi tuo, kas mūsų uždirbta.
- Klausyk, tu bent jauti su kuo šneki? Runkelis...
- Jaučiu. Su vagimi šneku. Ir aš nepaliksiu visko taip – kreipsiuosi į teismą.
- Ot gi, išgąsdino... Teiskis. Tik man atrodo, tu čia tuoj nedirbsi.
- Žinau, kad nedirbsiu. Einu tuoj pats ir parašysiu prašymą. Viso gero. Labai tikiuosi, kad daugiau nesusitiksime.
- Aš irgi. Ark toliau, o aš gyvensiu. Univere dar tau aiškinau, nors ko norėti – davatka ir komuniaga... Eik, davai. Skatertiu doroga.
- Tau irgi skatertiu.

Rolandas nuėjo pas akiniuotą administratorę ir parašė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Nurodė, kad darbdavys nevykdė įsipareigojimų. Žinojo, kad reikės dar atidirbti kelias dienas... Na ir bala nematė. Per tas kelias dienas iš darbo išėjo dar keli Rolando kolegos. Bet dauguma, ypač senesni, bijojo – o jeigu kito darbo neras, čia tai nors kartais atlyginimą sumoka...

Atidirbęs paskutinę dieną gamykloje, Rolandas išėjo į lauką ir atsiduso. Gaila buvo palikti neblogą vietą ir draugišką kolektyvą, bet ką jau padarysi, jeigu viskas taip išėjo. Manto nesutiko – ir gerai. Šlykštu buvo apie jį net galvoti. Bet ką daryti dabar? Kur eiti?
Grįždamas namo, Rolandas užsuko į tą pačią apsaugos firmą, kurioje dirbo visus metus. Paprašė administratorės užpildyti anketą dėl darbo. Bepildydamas pamatė vieną iš tarnybos vadovų.

- Rolandas? – nustebo jis, ir priėjęs ištiesė ranką, – senai matytas. Na, tai kas atvijo? Nepatiko gamykloje?
- Neblogai ten buvo. Bet atlyginimus nustojo mokėti.
- Ai, na tada nieko gero. Tai grįžti nori? Žinai, o mes kaip tik tame objekte, kur tu šlagbaumą kilnojai, vieną darbuotoją norime pakeisti. Pagavo tikrintojai girtą darbe. Nori ten eiti? Aš tada iš karto tave statyčiau į grafiką.
- Su mielu noru eičiau. Su mielu noru! Patiko man ten. Geri prisiminimai apie gerus žmones...
le_hawk