Mirties pančiai apgaubia kiekvieną sielą.
Mirtis it šešėlis persekioja alsuojančias gyvybes, vildamasi atimti paskutinę būties akimirką.
Vartais atkeliaujame į nežinomybę, tačiau su tokiu pačiu jausmu ir iškeliaujame. Tik juoduma šmėžuoja tolumoje, nors trokštame regėti mažytį, skaistumo kupiną plyšelį. Mirkt tolyn, kažkas vėl mirkt.
Didžioji paslaptis ta Mirtis!  Net laikas bejėgis prieš jos galią. Tai nepaprasta. Įtaigumo mirtis gal ir neteikia, tačiau smalsias akis vilioja savęs link.
Tik ateitis ir kantrumas nubalina rūsčias spalvas ir suteikia kitokį dingties atspindį.