Įspūdingai balta katedra atrodo
Tamsių audros debesų fone.
Spaudžia šaltas liūdesio gruodas,
Po truputį skandina mane.

Gerklėj sunkus gumulas įstrigo
Ir ten kiurksos bent iki Velykų.
Man sieloj per naktį prisnigo.
Vienintelis džiaugsmas teliko.

Man širdy niekad nebūna gegužė,
Būna tik daugybė tamsių audros debesų.
Ir viskas vėl iš naujo. Ledas įlūžo.
Kaip man savim būti, jei nežinau, kas esu?