Šalta širdis iš lėto vėl atgyja,
Žibuoklių akys žvelgia palengva.
Miškų tankmėj paukšteliai tyliai ulba,
Eglutės supas saulės šviesoje.

Rankas iškėlus tyliai šauksi mamą,
Skubėsi prisiglausti prie peties,
Švelnumą, laimę dovanosi
Ir visą meilę iš visos širdies.

Padovanosi miško mažą puokštę
Žibuoklių mėlynų žiedų,
Ir dar — kaip saulę gelsvą plukės žiedą —
Prisiminimą vaikiškų dienų.