Taip paruošusi dukrą, su ašaromis akyse išleido našlė Pranienė Liudvelę į vienkiemį pas ūkininką Meldainį metams už mergą.
Meldainis ūkininkas ne iš stambiųjų, bet jo trisdešimt penkių hektarų ūkis neatsilikęs. Priešingai, jis priskiriamas prie pažangiųjų ir gaspadorius gauna netgi  šiokias tokias išmokas iš valsčiaus už pavyzdingai tvarkomą ūkį. Didesnes premijas ir paramas atsiima didesnių žemių valdytojai, bet Meldainiui užtenka ir tiek. Svarbu, kad yra įvertintas ir turi kuo didžiuotis prieš kaimynus.
Iki šiol Meldainis išsiversdavo be samdinių, nes užtekdavo ir savo šeimynos. Energinga žmona, suaugę sūnus ir dukra, o ir jis pats vyras pačiame pajėgume.
Pasisamdydamas padienių darbininkų, spėdavo gražiai nudirbti visus darbus, bet dabar, kai netikėtai mirė žmona, buvo priverstas pasiieškoti mergos lauko darbams.
Dvidešimties metų duktė Anė stos prie pečiaus ir šeimininkaus vietoj motinos, o samdyta mergina vietoj jos dirbs laukuose.
Sūnui Benui jau dvidešimt dveji ir jis darbuosis kaip ir iki šiol laukuose kartu su samdine, kol ateis metas vaikinui eiti į kariuomenę. Tada jau vėl gaspadoriui reikės galvot, kaip tvarkytis toliau.
Liudvelė, vienkiemyje pamačiusi tokią jauną šeimininkę, apsidžiaugė, o pamačiusi Beną, sunerimo. Prisiminusi motinos pamokymus, iškart nusistatė priešiškai.
Kai pirmą kartą peržengė tų namų slenkstį tokia miela mergaitė, Benas, tik ją pamatęs, maloniai nusišypsojo, o Liudvelė tik susiraukė, nuleido akis ir per visą vakarą į jį nė karto nepasižiūrėjo.
Kitos dienos ryte Anė Liudvelės nekėlė, leido pamiegoti. Pati viena apsiliuobė, pamelžė karves ir tik tada, kai pusrytis buvo paruoštas, ją pažadino.
Atėjusi iš kamaraitės, Liudvelė pasijuto nepatogiai, pamačiusi šeimininką ir Beną jau sėdinčius už stalo. Skubiai nusimazgojusi veidą ir rankas baltame emaliuotame bliūde, ji atėjo prie visų. Anė užleido jai savo vietą, o pati atsisėdo į buvusią motinos ir visi persižegnojo. Tik tada šeimyna pradėjo valgyti.
Kitą dieną Liudvelė nelaukė, kol ją kas pažadins. Tik išgirdusi varstant priemenės duris, pati pakilo, o kai Anė užmaišė kiaulėms jovalą, su ja išėjo į tvartą pas gyvulius.
Pašėręs galvijus, Benas jau grįžo iš tvartų ir jos abi susidūrė su juo priemenėje.
– Labas rytas, – linksmai pasisveikino vaikinas, o kadangi sesuo jam nieko neatsakė, tai Liudvelė, nenorėdama pasirodyti nemandagi, trumpai burbtelėjo “labas“ ir nuėjo paskui Anę.
Šiandieną visi jau drąsesni, susipažinę žvilgčioja vieni į kitus. Liudvika, kol kas nematydama jokio pavojaus, pakalbinta visiems maloniai šypsosi.
Po laidotuvių, iki šiol namus slėgusi liūdna netekties nuotaika, tarsi praskaidrėjo. Pasirodęs pirkioje naujas žmogus, nukreipė kita linkme namiškių mintis, patraukė jų dėmesį.
Malonu matyt, kai dvi jaunos šeimininkės sukinėjasi apie pečių. Anė ruošia pusrytį, o Liudvelė jau žino, kad jai reikia tvarkyti pieną. Jį iškošusi į bidonus ir taip paruošusi vežimui į pieninę, ji gerai išplauna koštuvį ir netrukus visi sėda ankstyvųjų pusryčių.
Pavalgę vyrai visada pirmieji pakyla nuo stalo. Benas rytais išvažiuoja į pieninę, o gaspadorius darbuojasi daržinėje. Pro langą matyti, kaip jis vaikščioja po kiemą. Iš daržinės ateina iki tvartų, užsuka į klėtį, vėl grįžta į daržinę ir ten jau užtrunka ilgiau. Kartais jis ateina į pirkią pasišildyti, pailsėti... Pirkioje lieka jos tik dviese su Ane.
Namų ruoša eina į pabaigą. Į pečiaus galą sustumti jau verda didžiuliai puodai su kiaulinėm bulvėm, priekyje užvirė puodas su mėsa pietums. Anė mazgoja šaukštus, Liudvelė šluoja pirkią ir priemenę, o kai visai gerai prašvinta, su kamuoliukais vilnonių siūlų abi merginos sėdasi prie lango ir ima megzti kojines bei pirštines.
Anė iki šiol, kiek nutverdama laiko, mezgė viena, o dabar jau džiaugiasi, turėdama pagalbininkę. Padavusi Liudvelei virbalus, pasakė kiek uždėti akių ir abi ėmėsi darbo.
Kai dabar žiema ir tik tiek darbų, Liudvelei smagu. Jai atrodo, kad ne tarnaut čia atvažiavo, o į svečius. Visi jai malonūs, atidūs ir ji jaučiasi lyg būtų viešnia, o ne samdinė.
Vakarais pilna pirkia žmonių, atsiranda daug kalbos, neprailgsta, jei ir prasėdi iki vėlumos. Iki pat vidurnakčio nesinori miego besišnekučiuojant.
O dabar, kai nėra vyrų, jos ir su Ane turi apie ką pasišnekėti.
– Ar seniai mirė tavo motutė? – paklausė Liudvelė, kai uždėjo ant virbalų akis ir pradėjo megzti stulpelį.
– Nėra nė metų, – pakėlė nuo mezginio akis Anė.
– Tai visai neseniai, – lyg sau pasakė Liudvelė.  – O nuo ko ji mirė tokia jauna, kas jai buvo? Ar negalima buvo išgydyti? – dar pasidomėjo.
– Tai kad nesirgo, – pasidėjo ant kelių mezginį Anė, – vieną rytą nebe atsikėlė iš po nakties ir viskas. Kada jos pasigedom, tėtis, nuėjęs pasižiūrėti, rado jau nebegyvą.
– Ne taip seniai ir mano tėtušis mirė, – pasiguodė ir Liudvelė, – bet jis tai sirginėjo. Dažnai skaudėdavo dešinį šoną... Sako, kad gumbas buvo.
– Nuo tokių ligų gal dar galėjo gydytis, bet kai sustoja širdis, tai jokie vaistai nepadės, – giliai atsiduso mergaitė. O mamą dar turi? O seserų ar brolių yra? Ar iš toli esi? Iš kur tave tėtis parsivežė? Ar galėsi kada aplankyti juos?
– Nežinau, tikriausiai iš toli, atrodo, kad ilgai važiavom... Turiu tik mamą.
– O kur pernai tarnavai? Turbūt dažnai mamą aplankydavai?
– Kad aš tik pirmus metus tarnauju, – lyg susigėdo Liudvelė, – kol tėtušis buvo gyvas, nereikėjo... Kažin kaip man čia seksis? Stengsiuosi, kad ir kaip būtų sunku, kad neišvarytumėt... – pajuokavo Liudvelė.
– Nebus labai sunku, nebijok. Mes gi su mama abi viską pasidarydavom, tik žinoma, kai esi nepratusi, teks pavargti per darbymečius. Be to neapsieisi...
– Ar labai sunku be mamos? Ar labai pasiilgsti jos?
– Pasiilgstu tai labai. Trūksta man jos neapsakomai, – pasiskundė Anė, – dieną, naktį verkiau. Dabar jau šiek tiek apsibuvau, bet kožnam žingsnyje jos pasigendu. Daug ko nespėjau išmokti, jai gyvai esant. Dabar nebepasiklausi, nepasitarsi... Kai dėl darbų, tai pati matai. Nėra sunku, susidoroju, o dabar jau tu atsiradai, tik nežinau, kaip bus, kai reikės austi. Primegsim kojinių, pirštinių vyrams miško darbams, teks pasistatyti stakles. Iki pavasario reikia daug ką išausti. Reikia drobės patalynei, rankšluosčių, staltiesių. Šiek tiek jau turiu pasiruošusi, audėm abi su mama, bet dar reikia papildyti kraitį. Rudenį grįžta mano jaunikis iš kariuomenės ir per Kalėdas kelsim vestuves.
– Mat kaip? Ar toli ištekėsi? – smalsu Liudvelei.
– Toli, net į kitą parapiją. Nebeilgai aš čia šituose namuose būsiu. Teks tau vienai šeimininkauti.
– Ne man čia šeimininkauti. Prieš Kalėdas baigiasi ir mano tarnystė. Nežinau, kur atsidursiu kitais metais. Be to nelabai ir sugebėčiau... – purto galvą Liudvelė.
– Dar tik pirmos dienos, bet, kai pabūsi metus, geriau už mane tvarkysiesi. Pasiliksi kitiems metams ir šeimininkausi kaip didelė.
– Įdomu, ką darys tavo tėtis, kai tu išeisi? – spėliojo Liudvelė. – Ar aš šeimininkaučiau, ar dirbčiau laukuose, vis tiek manęs vienos tokiam ūkiui per mažai. Ko gero samdys dar vieną merginą.
– Nežinau, gal ženysis katras ir parves šeimininkę, – svarstė Anė, – o pagaliau, kaip nori, taip tegu gyvena. Man jų gyvenimas neberūpi. Aš jau turėsiu savo gyvenimą...