Mamyte, motule, Tu savąją širdį
Be gailesčio išdalinai.
Ko vertos svajonės, kurios Tave šildė,
Viena, tik viena Tu žinai...

Akių ežerėliais tik meile žėrėjai,
Verta visų žemės gėlių —
Kodėl šitiek skausmo ištverti turėjai,
Keliaudama žemės keliu?

Regiu nepamirštamą šypseną mielą,
Gerumą akių spinduliuos.
Ir guodžia, ir gildo tikėjimas sielą —
Tenai susitiksim — viliuos...