Tai pabusti ryte nuo dusinančios laimės,
          kad Jūs esate, ir nesuprasti,
          kodėl nuo ašarų šlapia pagalvė...

Tai jausti širdies skausmą...
           vėl ir vėl jo norėti...
            ir mėgautis juo...

Tai mylėti dangų, nes Jūs žiūrite į jį,
             mylėti orą, nes Jūs kvėpuojate juo,
             žmones, nes Jūs kalbate su jais,
             miesto gatves, nes Jūs einate jomis,
             mylėti visą pasaulį, nes Jūs gyvenate jame...

Tai girdėti Jūsų širdies nerimą ir raminti ją, raminti...

Tai atsiklaupus prie Jūsų miegančio
            klausytis dar negirdėto, bet jau tokio
            brangaus mylimo žmogaus kvėpavimo...

Tai vakare užmigti, alsuojant dar
           nepažinto, bet jau mylimo kūno
           aromatu, ir saugoti Jūsų sapnų ramybę...

Tai mylėti Jus šlapioje vasaros žolėje
           lietui lyjant... ir lūpomis rankioti
           nuo Jūsų karščiu alsuojančio kūno
           byrančius ir byrančius obelų žiedus...

Tai mylėti Jus naktiniame ežere, gaudyti
           jame besijuokiančias žvaigždes ir
          dovanoti Jums...

Tai mylėti Jus sniego pusnyje, mėgaujantis
         tirpstančių snaigių skoniu ant Jūsų lūpų –
         veido – blakstienų – rankų...

Tai pavydėti Jūsų kiekvienai snaigei,
         lietaus lašeliui, vėjo dvelktelėjimui, dangui,
         saulei, mėnulio spinduliui, žvaigždei, kurie
        mato ir liečia Jus, ir be paliovos kartoti –
        apkabinkite Jį, myluokite, saugokite
        ir švieskite Jam – kad tik Jis šypsotųsi,
       kad tik Jam būtų gera, kad tik jis būtų laimingas...

Tai norėti padovanoti Jums nors mažą
       šviesos spindulėlį, laimės trupinėlį,
       ir būti laimingai, jei Jūs jį priimsite...

Tai gyventi Jumis...