Fantastinė novelė

Šalta ir darganota vasara galų gale jau įpusėjo. Niekas nebeskubėjo į gamtą, nes dangų pastoviai dengė pilki, niūrūs debesys, o saulė gana retai nusišypsodavo šviesos ir šilumos išsiilgusiems vasarotojams. Dažni ir įkyrėję lietūs sukliudė atostogautojams linksmintis ir džiaugtis laisvadieniais. Todėl atrodė, kad netgi pati žemė skendi tirštame liūdesyje.
Iš visų išsiskiriantis jaunuolis Rimantas irgi pasiliko namuose. Jis nenorėjo niekur skubėti. Vaikinas tūnojo kambaryje, kur pro nedidelius langus prasiskverbė pilkšva dienos šviesa. Jam atrodė, kad namie kur kas jaukiau, nors visus daiktus ir sienas, atrodo, gaubia vien  tik sutemos ir įsisenėjęs liūdesys, sumišęs su šviesių dienų nostalgija, o protarpiais – su nuolat atsėlinančia vienatve. Rimantas  santūriai džiaugėsi, kad turi galimybę dirbti stabilų naktinį darbą: dienomis dažniausiai būdavo laisvas. Tiesa, nemažai dienos laiko jisai pramiegodavo, tačiau net ir tuo atveju likdavo daug šviesos valandų. Kai kada, dėka lankstaus grafiko, būdavo laisvos kelios paros...
Vis dėlto vaikinas iš tiesų gyveno kaip tikras vienišius ir jo dienos pašaliečio akimis atrodė panašios kaip du vandens lašai. Žinoma, Rimantas ne visada būdavo aklai užsisklendęs tarp keturių sienų. Dvasią turtino filosofijos ir poezijos skaitymu bei studijavimu. Pasitaikė dienų, kai keistuolis išvykdavo, nes mėgo keliauti. Tačiau jo slapčiausias hobi buvo mistika ir paslaptingos istorijos.  Rimanto kambaryje visada galėjai aptikti tomus senų ir keistų knygų. Todėl ne paslaptis, kad kai kurie kaimynai ir šiaip pažįstami, vaikiną pašaipiai vadindavo tiesiog raganiumi. Bet tai buvo ne visai tiesa. Rimantas gindavosi nuo bet kokių panašių epitetų. Vaikinas nebuvo koks nors burtininkas.  Tiesa, jo bibliotekoje  galėjai aptikti kerų ir burtų knygų, kurias ne sykį pats studijavo arba bent pavartė. Jaunuolis tik kūrė savo vaizduotėje mistinį, paslapčių kupiną kitų akimis neregimą pasaulį, kurį vylėsi atrasti kažkur visai netoli ir savyje. Keistuolis pats ieškojo rakto į tuos nematomuosius pasaulius, atrodančius ir funkcionuojančius kitaip, lyginant su tuo, kur pats gyveno. Jų visų egzistavimu jis šventai tikėjo, o visos tos knygos buvo reikalingos tik tam, kad padėtų rasti visus reikalingus atsakymus.
Nors atsiskyrėlis ir turėjo sau patinkančių užsiėmimų, tačiau jisai sielojosi, kad aplinkiniai nieko nesupranta ir raizgo įvairias pašaipias pasakas apie jį. Rimantui nepatiko, kad kaimynai ir šiaip draugai jį vadina fantazuotoju, net nuo merginų bėgančiu vienuoliu. Tik retsykiais pas jį apsilankantys įvairaus plauko fantastai nedviprasmiškai reiškė akivaizdų susidomėjimą tiek juo pačiu, tiek ir keistomis knygomis, esančiomis mįslingame kambaryje. Būdavo atvejų, kai tie žmonės vaikiną pakviesdavo skaityti paskaitų į specializuotus renginius.
Tą vasarą keistuolis aptiko gilią prasmę darbe, į kurį su didžiausiu malonumu įniko namie. Rimantas galiausai pasinėrė vien į magijos paslaptis, tikėdamas, kad ji realiai atvers duris į kitus, paralelinius pasaulius, aprašomus tų pačių fantastinių istorijų pasakotojų. Vaikinas buvo įsitikinęs, kad suras kelią į bet kurią anapusinę šalį. Ten, tikėjosi Rimantas,  turėjo rastis tikslas, kurio dienų dienomis pats atkakliai ieškojo. Tas įvykis, anot jo, nutiks visai netrukus: gal po dienos, gal  net po valandos.
Aplinkinių atžvilgiu paskutiniąją savaitę jaunuolis pavirto tikru magu - tai išdavė ir veiksmai, ir garsai vienišiaus bute. Ne mažiau keistas atrodė ir jis pats - vilkėjo tamsius apdarus, dažnai nesiskyrė su juodu apsiaustu ir gobtuvu. Be to, niekas kitas labiau neišmanė šių dalykų – tik jis vienas...
Pagaliau atėjo tas momentas, kai Rimantas galų gale pribrendo rimtiems išbandymams. Vaikinas pasijuto galįs atlikti tikrą magijos eksperimentą, o ne elementarų fokusą su daiktais. Jo tokie smulkūs burtai paprasčiausiai nedomino. Keistuolis troško eiti ne aplinkkeliais, tik tiesiai artintis tikslo link. Aukodamas save, vaikinas pasinėrė į studijas ir alinančius ieškojimus. Galų gale vieną niaurią naktį Rimantas aptiko formulę, kuri paskatino tučtuojau imtis darbo. Tą minutę paslapčių ieškotojas pažvelgę į dangų: debesys po mažu sklaidėsi, juodojo marškoje netikėtai sužibo žvaigždės. Padangės erdvę papuošė pilnas mėnulis, kuris idealiai tiko eksperimentui. Be to, bandymą buvo galima daryti čia pat, namuose. Vaikinas suprato, kad būsima scena priminė vaizdą iš vieno pamiršto fantastinio filmo, kurio fragmentai netikėtai atgimė svajotojo galvoje. Rimantas virpančiu iš susijaudinimo balsu tarė magijos formulę, įsitikinęs, kad visiškai neklysta, kad žodžiai skamba būtent taip, kaip parašyta knygoje...
- Ab mor telari hirk isąmus. Lir a‘tomus viligyr...
Vaikinas žinojo, kad magiški žodžiai parašyti visiškai nežinoma kalba, kurią identifikuoti galėtų nebent akylūs kalbotyrininkai. Magijos formulė turėjo apčiuopiamą prasmę. Rimantas pamatė, kaip  kambarys akimirksniu nušvito. Langas su praskleista užuolaida, iki tol rodęs užmigusį miestą ir žvaigždėtą padangę su mėnuliu, atrodė, kad visai nebeegzistavo. Rimantą pasiekė vaizdai, primenantys keistas siurrealistines haliucinacijas. Keistuolis magas, stovėjęs kambario centre, susikaupė ir netrukus žengė neseniai egzistavusio lango link, užlipo ant kėdės, o nuo jos – ant siauros palangės. Pagaliau reikėjo žengti paskutinį žingsnį tolyn...
Vaizdas nepasikeitė. Langas mirguliavo keista melsva šviesa. Reginys protarpiais panešėjo į ežero bangų raibuliavimą, o kitu metu - įsiaudrinusią ugnį. Tas vaizdinys vaikiną tiesiog užhipnotizavo: jisai norėjo žengti pirmyn ir tik dabar. Todėl Rimantas nebelaukė. Pasinėręs nežemiškoje būtyje, jis kėlė koją pirmyn. Netrukus vaikinas paskendo palaimoje ir tą akimirksnį atrodė, kad  svarbiausia jau įveikta: nusibodusio pasaulio keistuolis nebematė. Aplinkui jį – tik paslaptybė.
Bet netrukus pasigirdo dūžtančio stiklo skambesys ir šleptelėjimas, kuris nedviprasmiškai bylojo, kad nukrito kažkas sunkus. Keistasis magas to garso neišgirdo: jo gija su šiuo pasauliu nutrūko visiems laikams...

* * *

Ankstyvą ūkanotą rytą daugiabučio namo kieme pasirodė oranžinį apsiaustą vilkinti tvarkytoja. Gyventojai dar neprabudo, todėl senyvajai moteriškei niekas netrukdė. Tačiau akivaizdu, kad darbo čia neįtikėtinai daug: nevalyvi čiabuviai tiesiog įžūliai nesistengia palaikyti švaros savo kieme. Šlavėja atsidūsėjo: pakrūmės ir laiptinių prieigos vėl užverstos įvairiomis šiukšlėmis: tuščiais buteliais, ledų ir traškučių pakuotėmis. Tai vienur, tai kitur mėtėsi cigarečių nuorūkos ir pakeliai. Be to, darbą apsunkino daugybė automobilių, užvažiavusių tiesiog ant senų suskilinėjusio ir išsiklaipiusio šaligatvio plytelių. Moterėlė, viena ranka vilkdama paskui save ilgą šluotą, o kita  įsitvėrusi sunkų metalinį kibirą su kastuvėliu, nusižiūrėjo vietą, nuo kurios logiškiausia pradėti mėžti tą šiukšlyną. Nusprendusi pradėti nuo vieno pakraščio, netrukus įniko į monotonišką darbą. Bet staiga jos žvilgsnis užkliuvo už tamsaus pailgo silueto ties vidurine seno namo laiptinės prieeiga. Greitai net neprisiartinusi suprato: ten jaunas žmogus, kuris nesujudėjo. Šlavėja numetė ant žemės šluotą ir suskubo prie gulinčiojo. Tik prisiartinusi pastebėjo kruvinus jojo drabužius ir sugurintą kraujuotą veidą. Aplink gulintįjį ji pamatė daugybę stiklo šukių, o netoliese jų – storą seną knygą. Moteris sustingo, nedrįsdama paliesti kruvino kūno. Šlavėja vis dėlto atpažino tą gulintį žmogų. Ji netgi žinojo jo vardą, kurį netrukus ištarė:
- Rimantai...
Tačiau jaunuolis neatsakė. Keistuolis gulėjo kaip gulėjęs. Moteriškė žinojo tik viena: būtina kviesti pagalbą. Ji vylėsi, kad vaikinas dar gyvas, tik be sąmonės. Išsigandusi ir pasimetusi šlavėja rengėsi atsitraukti, bet staiga sustingo, apakinta ryškios šviesos ir ją lydinčios apatijos. Šlavėja po to nebematė kiemo, namų ir nelaimėlio kūno. Vaizdas visiškai pasikeitė. Prieš akis dunksojo sunkūs, švytintys metaliniai vartai, pro kuriuos ji suspėjo patekti į neregėtą vietą. Mechaniškai apsižvalgiusi žemyn,  aukštyn ir į šonus, pastebėjo priešakyje vešlioje augmenijoje skendintį  slėnį. Tolymėse juodavo kažkokios pilies kuorai, o tarp nematytų medžių sušmėžavo visiškai nežmogiškos būtybės, tarsi atklydusios iš senos pasakos. Nematyti padarai vilkėjo senamadiškas drapanas, avėjo archajiškus odinius batus. Šie žemi barzdoti ir ilgaplaukiai padarai savo mažytėse tačiau tvirtose rankose laikė ginklus. Pastarieji nieko gero nežadėjo. Išsigandusi, nežinanti kaip pasielgti šlavėja, turėjo tik vieną apgailėtiną ginklą – šluotą, gulinčią šalia kojų. Jos kūną dengė tik sintetinis apsiaustas, kurio ryški spalva iš karto patraukė vietinių gyventojų dėmesį. Moteriškė, atsigręžusi atgalios anksčiau regėtų vartų nebematė. Jų vietoje – tik niekuo neišsiskirianti granito uola. Nebuvo jokio kelio atgal...


1996 07 10, Telšiai