Bučiuoja žaros paliktus namų slenksčius,
Paryškindamos staktoj rėžį vaiko ūgio.
Sulėtinu žingsnius,sustoju ir lenkiuos,
Mamos daržely tebežydi baltos plukės.

Atsargiai glosto pašalius namų dvasia,
Tik vėjai durų rankeną garsiau klebena.
Šilti lašai, suvilgę žiedlapius, tai ne rasa,
Suspindo ašara sūri, tikra - ji mano.

Lyg prie mamos,  prie vyšnios taip saugu,
O virš galvos, šakoj paklydusi žvaigždutė.
Ankstyvas paukštis švilpteli viršum laukų,
Atrodo, taip sėdėčiau per didžiausią liūtį.

Užuodžiu blynų kvapą, slenkant kaminais,
Svirtis, pakėlus petį, retkarčiais suvirpa.
Prisėdu ant suolelio po alyvom, kur kadais,
Ilsėjosi visa šeima per dieną nusidirbus.

Tik, kai į pilką Dangų mėnesienoje žiūriu,
Atrodo, tavo akys, mama,mane glosto.
Mes juk abi panašios, nes ir aš turiu,
Duobutę, tokią pačią, kaip ant tavo skruosto.