Edenas+Eldoradas
Lemtis..Kokio galo teirautis pas pranašus?
Gal pradžiai bandyt nešti savo vienatvę,
Nesprūsta į viršų nespaustas ir nemuštas,
Gyventi kad lengva juk niekas nesakė.
Sapnavę Edeną, vėliau Eldoradą
Karuos nukraujuodavo laimės bealkstantys.
Ramybės neduoda plėšrūniškas pradas,
Mirtim pažymėdamas aukurus alkuose.
Ant slenksčio užgimusį stumdo ir grumdo.
Ar vietą ir kraują sau rinktis kas duoda?
Valia - ar šaknytis, ar šokti nuo grumsto,
Kaip misti - iš savo ar kito aruodo.
Gal rasi save, kol prieisi pusiaukelę,
Gal džiaugsmui tarnystės jau būsi nunokęs?
Už vargą jei moka tau laikraščio skiautėmis,
Atgauti pusiausvyrą būna sunkoka.
Išmoko blevyzgoti, keikti, nekęsti
Visų, kas tik minta brangiais tavo syvais,
Kas kremta gyvuonį po kruviną kąsnį
Ir klausia su pašaipa :\"Kaip? Ar dar gyvas?\"
Lankstaisi, raitaisi, steni ir dejuoji.
Kažkur po šašais liko vakaro maldos.
Mirtis gali būt kaip geista mylimoji,
Kai tu dykumoj nebeieškai pagalbos,
Kai nuodija sąmonę neiginio užkratas,
Išeina visi, savo riekę kam trupinai.
Lemtis.. Kiek jau laiko saviems neberūpime?
Kodėl pranašai elgetauti iškiūtina?
Gal alksta ir džiūsta. Kariaut nebeišgaliu,
Nes arklui, ne kardui padėjau sveikatą.
Meldžiuosi - lai Dievas manęs nebeprikelia.
O kam, kai tikėti, mylėti atpratus.
Tačiau pajuntu per senatvinius kliedesius
Mažytę rankelę delne savo vėstančiam,
It skęstanti šiaudą dar būčiau sugriebusi -
Nauju šituo pojūčiu amžiais gerėčiausi!